2009 12 17 LUNI Vilnius. Mindaugas Pocius. Partizaninio pasipriešinimo istorija: partizanų teroro problema

Mindaugas Pocius gimė 1966 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje. 1984–1986 m. tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje. 1991 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1991–1993 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijoje (KAM), laikraštyje „Krašto apsauga“. 1995–1998 m. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas. Nuo 1997 m. – Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas. 2005 m. Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute apgynė disertaciją „Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais“. Pagrindinės mokslinių interesų sritys: Lietuvos istorijos sovietinio laikotarpio kontroversijos, stalinizmo laikotarpio problematika, XX a. partizaniniai karai.

Užsiėmimas „Partizaninio pasipriešinimo istorija: partizanų teroro problema" vyks gruodžio 17 d., ketvirtadienį, 18:00 val., VU centriniuose rūmuose, 239 auditorijoje (greta Teatro salės), Universiteto g. 3, Vilniuje.

Skaityti daugiau...

2009 12 15 LUNI Vilnius. Klaus Richter. Tautinio antisemitizmo formavimasis Lietuvoje (1883-1914)

Klausas Richteris 2000-2007 m. studijavo istoriją ir filologiją Alberto Didžiojo universitete (Kelnas) ir Vytauto Didžiojo universitete (Kaunas). Dabar yra doktorantas ir tyrimų asistentas Berlyno Technikos universiteto (TU) Antisemitizmo tyrimų centre (Zentrum für Antisemitismusforschung), tyrimų grupės „Antisemitizmas Europoje (1879-1914)” narys. Tyrimo sritys – nacionaliniai kontekstai, kultūriniai mainai ir Europos lyginamoji istorija.

Užsiėmimas „Tautinio antisemitizmo formavimasis Lietuvoje (1883-1914)" vyks gruodžio 15 d., antradienį, 18: val., klube „Satta", Vilniaus g. 16 (greta „Lietuvos ryto" redakcijos).

Skaityti daugiau...

2009 12 10 LUNI Vilnius. Lina Kutkauskaitė. Anarchofeminizmas: ideologinė mažuma

Lina Kutkauskaitė – Vilniaus universiteto politikos mokslų studijų ketvirtakursė. Ne vienerius metus aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, domisi subkultūromis, netradicinėmis politinėmis ideologijomis bei nedemokratiniais režimais.

Užsiėmimas „Anarchofeminizmas: ideologinė mažuma" vyks gruodžio 10 d., ketvirtadienį, 18:00 val., kavinėje „Pas Erlicką“, Maironio g. 1, Vilniuje.

Anarchofeminizmas: ideologinė mažuma

Paskaitoje bus pristatyti šie anarchofeminizmo aspektai:

Pagrindiniai klausimai, kurie bus aptariami paskaitos metu:

Politinės minties istorijoje gausu įvairiausių ideologijų ir teorijų, pasaulio ir visuomenės santvarkos vizijų. Vienos jų, pavyzdžiui, liberalizmas ar socialdemokratija, yra populiarios ir pripažįstamos, turinčios daug pasekėjų, kitos, tokios kaip komunizmas ar fašizmas, turi mažiau pasekėjų, bet yra plačiai žinomos. Tačiau yra ir tokių, kurios mažai kam žinomos, puoselėjamos tik saujelės pasekėjų ir egzistuojančios kažkur politikos užribyje. Anarchofeminizmas – viena iš pastarųjų.

Būdamas dviejų tradiciškai marginaliomis laikomų ideologijų – feminizmo ir anarchizmo – liejinys, jis yra, jei taip galima pavadinti, visiška mažuma tarp ideologijų, nustumta į šalį ne tik „didžiųjų“ politinių teorijų, bet, kaip pamatysime vėliau, ir pačių „motininių“ ideologijų. Daugelio nuvertinama kaip sintetinė, vidinio krūvio neturinti subideologija, nuo pat savo atsiradimo neteisingai interpretuota ir iš karto atmesta, ji visgi gyvuoja beveik 100 metų, ir jau vien todėl yra verta aptarimo.

Anarchofeminizmas – tai politinė teorija, siūlanti feminizmo iškeltas moterų problemas spręsti naudojantis anarchistiniais principais. Jo, kaip ir daugelio politinių teorijų, atsiradimas sietinas su vienu žmogumi – anarchofeminizmo pradininke ir pagrindine jo teoretike Ema Goldman. Gimusi 1869 m. Kaune, ji, būdama septyniolikos, emigravo į JAV, kur tapo aršia anarchiste. Šiandien jos pavardė rašoma greta žymiausių asmenybių anarchizmo istorijoje, tokių kaip M. Bakuninas, N. Chomsky, P. Kropotkinas, M. Stirneris ir kt. Ji pirmoji tarp anarchistų iškėlė vadinamąjį „moterų klausimą“, paskelbusi, kad patriarchija yra viena iš žmonijos priespaudos formų, o anarchizmas siekia išvaduoti pasaulį nuo bet kokios priespaudos, todėl moterų emancipacijos klausimas turi būti anarchistams ne mažiau svarbus nei ekonominės ar socialinės laisvės klausimai.

E. Goldman ėmėsi judėjimo reformacijos. Anarchistės radikalės veiklą papildė feministinė veikla: straipsnių, pamfletų rašymas, paskaitos moterims, nelegalus kontracepcijos priemonių platinimas jų metu ir kt. Dėl savo „antivalstybinių“ veiksmų Raudonoji Ema ne kartą buvo sulaikyta, teista ir kalinta. E. Goldman laikyta pavojingiausia savo laikmečio moterimi, kurios veikla ir radikalūs pasisakymai griovė visuomeninės santvarkos pamatus ir pamynė moralines, religines, valstybines taisykles, todėl galiausiai ji netgi buvo deportuota iš šalies. Dėl savo asmenybės spalvingumo Ema Goldman tapo antrosios feminizmo bangos ikona, tačiau tai veikiau pakenkė, nei padėjo anarchofeminizmo populiarumui, mat domėjimasis Goldman kaip savo laikmetį pralenkusia asmenybe užgožė domėjimąsi jos idėjomis. Emos Goldman darbai dažniausiai nagrinėti selektyviai, atsirenkant tik feministinius ar tik anarchistinius jų elementus, tačiau pati visuma – anarchofeminizmas – palikta be dėmesio.

Anarchofeministinės idėjos apima labai daug visuomenės gyvenimo sričių, todėl jo esmę sunku nusakyti keliais sakiniais, o tie, kurie bando tai padaryti, dažniausiai arba jį suprimityvina, arba tiesiog iš esmės klaidingai jį suvokia. Anarchofeministinė vizija – tai pasaulis, kuriame vyrauja visiška lygybė: turtinė, rasinė, lyčių, galios ir kt. Visuomenę sudaro sąmoningi, iš tradicinio mąstymo išsivadavę individai, sugebantys teisingai pasirinkti. Visos dominavimo formos panaikintos: valstybė pakeista komunomis, moralė ir religija – žmonių vidine morale ir prigimtiniais įstatymais. Taip pat panaikinta ir santuoka, kuri laikoma moterų išnaudojimo institutu, o jos suteikiamas monopolis kito žmogaus atžvilgiu esąs nenatūralus ir prieštarauja anarchistų taip vertinamai laisvei. „Kiekvienas meilės ryšys, remiantis jo tikrąja prigimtimi, turėtų likti visiškai privačiu reikalu. Nei valstybė, nei bažnyčia, nei moralė, nei žmonės neturėtų į tai kištis“. Taigi santuoką ir tradicinę šeimą apskritai turėtų pakeisti „laisvosios sąjungos“, atmetančios monogamiją ir įsipareigojimus iki mirties.

Tokios idėjos buvo ir tebėra „nepatogios“ vyraujančioms politinėms ideologijoms ir tradiciniams socialiniams institutams bei kelia grėsmę nusistovėjusioms visuomenės normoms, todėl yra sutinkamos priešiškai arba tiesiog išjuokiamos. Anarchofeminizmas nesusilaukė palaikymo netgi iš savo „motininių“ ideologijų, kurios ir pačios negali pasigirti dideliu populiarumu – E. Goldman nepalaikė sufražisčių bei priekaištavo feministėms, jog jos blogai suvokia emancipaciją ir pradeda veikti ne nuo to, nuo ko derėtų; tuo tarpu anarchistai laikė (ir dažniausiai tebelaiko) „moterų klausimą“ trečiaeiliu ir nereikšmingu, o jo eskalavimą traktuoja kaip bereikalingą blaškymąsi, trukdantį siekti pagrindinių anarchizmo tikslų.

Papildomos nuorodos:

• Lina Kutkauskaitė. Ideologinė mažuma: anarchofeminizmas

trumpas filmukas apie emmos goldman grįžimą į JAV:

{youtubejw}hTCMcO4WTjE{/youtubejw}

2009 12 04 LUNI Vilnius. Dešimtmetis po Sietlo. Filmo „Štai kaip atrodo demokratija“ peržiūra ir atviros diskusijos

Praėjo dešimt metų po Sietlo. Kokia jo reikšmė socialinėms kovoms ir judėjimams? Kaip per šį dešimtmetį pasikeitė pasaulis ir patys judėjimai? O gal būtent šie judėjimai, jų kova sudrebino kapitalistinės sistemos pamatus ir atvedė ją į dabartinę krizę? Šiuos klausimus svarstysime atviroje diskusijoje, peržiūrėję filmą „Štai kaip atrodo demokratija“. Kviečiami pasisakyti visi norintys. Diskusiją moderuos Arnoldas Blumberg – Nindzė. Filmo peržiūra prasidės gruodžio 4 d., penktadienį, „Skylėje 11/20“. Renkamės 18:00 val. J. Ivanauskaitės skverelyje, kuris įsikūręs Aguonų gatvės pradžioje.

Šį rudenį minime ne tik Berlyno sienos griūtį ir „realaus socializmo“ Sovietų Sąjungoje žlugimą. Viso pasaulio socialiniai aktyvistai su džiaugsmu prisimena 1999-ųjų lapkričio 30-ąją, kai JAV mieste Sietle visai savaitei susirinkusios daugiatūkstantinės protestuotojų minios nepaisant policijos ir saugumo pajėgų prievartos sužlugdė Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) susitikimą. Naujieji socialiniai judėjimai, pradedant religiniais sąjūdžiais, nevyriausybinėmis organizacijomis ir baigiant į juodąjį bloką susitelkusiais anarchistais, privertė pasaulį suabejoti neoliberaliosios utopijos neklaidingumu. Šiuolaikinis „globalinio teisingumo“ (arba alternatyvios globalizacijos) judėjimas nuginčijo Franciso Fukuyamos „istorijos pabaigos“ tezę, parodydamas, kad pasaulyje įsigalėjus kapitalistinei laisvosios rinkos ideologijai socialinių prieštaravimų nesumažėjo.

Sietlo įvykiai privertė pasaulį suabejoti ne tik neoliberaliąja utopija, informacinių technologijų bumo metu bandomu kurti „puikiu nauju pasauliu“ (A. Huxley). Socialiniai judėjimai kvestionavo „laisvės“ ir „demokratijos“ sąvokas, kuriomis Naujosios pasaulio tvarkos kūrėjai (politinis, ekonominis ir verslo elitas bei tarptautinės organizacijos – NATO, Tarptautinis Valiutos Fondas, Pasaulinė Prekybos Organizacija, Pasaulio Bankas – ir daugianacionalinės korporacijos) grindė savo veiksmus pasaulyje. Meksikos partizanų zapatistų lyderis subkomandantė Markosas šiuos veiksmus pavadino „ketvirtuoju pasauliniu karu“: jei „trečiasis pasaulinis karas“ buvo nukreiptas prieš komunistines šalis, tai ketvirtuoju siekiama primesti globalinį kapitalizmą visam žemės rutuliui. Trečiojo pasaulio šalims tai reiškia atnaujintą kolonizaciją, tačiau apartheido šmėkla tūno ne tik Pietų pusrutulyje, bet ir skurdo užvaldytuose mūsų miestų pakraščių getuose. Visa tai ir dar daug problemų iškėlė Sietlo įvykiai – jų dalyviams neatrodė, kad globalinis kapitalizmas ir laisvosios rinkos klestėjimas atnešė pasauliui laisvę ir demokratiją.

Sietlo įvykiai suteikė naują pagreitį po Sovietų imperijos griūties pasaulyje vykstančioms kovoms prieš kapitalizmą. „Keisk pasaulį neužėmęs valdžios“ – ši aktyvisto Johno Holloway‘aus knygos antraštė puikiai apibūdina socialinių judėjimų veiksmus po Sietlo. Anarchistai, autonominio marksizmo pasekėjai ir daugelis kitų radikalios demokratijos gynėjų kūrė savas strategijas – rengė pasaulinius forumus ir milijonines demonstracijas, kūrė autonomines zonas ir socialinius centrus. Tačiau keitėsi ir Naujoji pasaulio tvarka – pasibaigus neoliberaliai utopijai jai neliko nieko kito, kaip griebtis karo prieš išorės ir vidaus priešus.

„Štai kaip atrodo demokratija“ („This Is What Democracy Looks Like", 2000)

Šis 100 kino operatorių – mėgėjų nufilmuotas ir „Indymedia“ sukurtas dokumentinis filmas pasakoja Sietlo įvykių istoriją. Protestuotojai, atvykę pasakyti „ne“ Pasaulio Prekybos organizacijos vykdomai pasaulio aplinkosaugos, darbo ir socialinei politikai, susidūrė su brutalia policijos prievarta ir priešiškai nusiteikusia žiniasklaida. Emocingas politinis pasakojimas apie savaitę, kuri pakeitė pasaulį. „Filmas „Štai kaip atrodo demokratija“ – tai išties naujas laimėjimas. Puikūs vaizdai, aistringas pasakojimas – visa tai įkūnija protestų dvasią“ (Naomi Klein, „Šoko doktrinos“ autorė).

Papildomos nuorodos:

2009 12 03 LUNI Vilnius. Lina Kutkauskaitė. Skustagalvių judėjimas kaip socialinis reiškinys

Lina Kutkauskaitė – Vilniaus universiteto politikos mokslų studijų ketvirtakursė. Ne vienerius metus aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, domisi subkultūromis, netradicinėmis politinėmis ideologijomis bei nedemokratiniais režimais.

Užsiėmimas „Skustagalvių judėjmas kaip socialinis reiškinys" vyks gruodžio 3 d., ketvirtadienį, 18:00 val., kavinėje „Pas Erlicką“, Maironio g. 1, Vilniuje.

Skustagalvių judėjmas kaip socialinis reiškinys

Jeigu reikėtų įvardinti šiuo metu Lietuvoje prieštaringiausiai, o galbūt ir neigiamiausiai vertinamą subkultūrą, greičiausiai tai būtų skinhedai (lietuviškai – skustagalviai). Siaurapročiai rasistai, ksenofobai, homofobai chuliganai, smurtu sprendžiantys konfliktines situacijas, kurias patys dažniausiai ir sukuria – tokį skinhedų įvaizdį yra susidaręs dažnas. Prie tokio įvaizdžio kūrimo nemažai prisidėjo žiniasklaida, ypač daug ėmusi kalbėti apie skustagalvius po to, kai 2008-aisiais pagaliau atgarsio susilaukė kasmetinės kovo 11-osios eitynės. Kiek tiesos yra šiame stereotipiniame įvaizdyje ir kokia subkultūra yra skinhedai?

Skinhedų judėjimas, atsiradęs septintajame dešimtmetyje Jungtinėje Karalystėje, o vėliau išplitęs po visą pasaulį, yra seniausia iki šiol gyvuojanti jaunimo subkultūra. Prasidėjusi kaip Levi‘s džinsus ir kerzus dėvinčių, reaggea muzikos klausančių darbininkų klasės jaunuolių judėjimas, vėliau subkultūra patyrė daug pokyčių ir lūžių. Esminis toks lūžis – tai 8-ajame dešimtmetyje įvykęs pasidalinimas į rasistus ir antirasistus, kuriame lemiamą vaidmenį suvaidino Britanijos politikai, atnešę į skinhedų gretas nacionalistines idėjas.

Taigi skinhedai šiuo metu yra ne tik pati seniausia, bet ir labiausiai susiskaldžiusi subkultūra – egzistuoja daug skinhedų rūšių, kurios puoselėja visiškai skirtingas idėjas. Skinhedų judėjimas savyje talpina kraštutinius dešiniuosius fašistus ir komunistus, stipriai politiškai angažuotas ir pabrėžtinai apolitiškas grupes, gėjus ir homofobus, juodaodžius ir rasistus ir t.t. Matant tokį susiskaldymą, kyla klausimas, kodėl tokios skirtingos grupės yra tos pačios subkultūros dalis? Kokie yra tie elementai, jungiantys visas šias grupes ir leidžiantys joms tapatintis su tuo pačiu – skinhedų – judėjimu? O gal po tiek skilimų jie jau nebeturi bendros tapatybės?

Ši paskaita visų pirma skirta supažindinti su skinhedų subkultūra, tokiu būdu išsklaidant bent dalį mitų apie juos (o kai kuriuos galbūt ir patvirtinant), bei padiskutuoti apie tai, kuo jie unikalūs, kas sudaro jų tapatybę. Ar subkultūra, savyje talpinanti idėjiškai susipriešinusias ir viena prieš kitą veikiančias grupes, išvis dar gali būti laikoma ta pačia subkultūra?

Trys pagrindiniai aspektai, apie kuriuos bus kalbama:

Pagrindiniai skinhedų istorijos momentai:

Skinhedų rūšys, apie kurias bus kalbama paskaitoje:

Pasakojimui iliustruoti bus rodomos BAFTA apdovanojimą pelniusio 2006 m. britų filmo „This Is England“ ištraukos.

Papildomos nuorodos:

2009 12 01 LUNI Vilnius. Charles Woolfson. Nepavykęs Lietuvos neoliberalizmo eksperimentas: Kas toliau?

Charlesas Woolfsonas – sociologijos mokslų daktaras, darbo studijų profesorius Glazgo universitete (Jungtinė Karalystė) ir Linköpingo universitete (Švedija). Tyrimų sritys: darbo santykiai, sveikatos ir saugos socialinis teisinis reguliavimas, bendrasis valdymas ir bendroji socialinė atsakomybė. Laimėjęs Europos Komisijos organizuojamą konkursą, skirtą Europos mokslininkų judrumui ir tarptautiniam bendradarbiavimui skatinti, 2004–2007 m. Ch. Wolfsonas buvo Marie Curie katedros profesoriumi, kuruojančiu Baltijos valstybes. Prie Latvijos universiteto įsteigtame Eurofakultete vykdė projektą tema „Socialinis dialogas ir darbo aplinka Baltijos valstybėse“. Parašė daugybę straipsnių apie postkomunistinių Baltijos regiono visuomenių problemas. Per pastaruosius dešimt metų gyveno Baltijos šalyse, daugiausia Vilniuje.

Užsiėmimas vyks gruodžio 1 d., antradienį, 18:00 val., klube „Satta", Vilniaus g. 16 (greta „Lietuvos ryto“ redakcijos).

Nepavykęs Lietuvos neoliberalizmo eksperimentas: Kas toliau?

Šioje iliustruotoje paskaitoje Ch. Woolfsonas pasistengs parodyti, jog esamos krizės priežastys kyla dėl nevykusio neoliberalaus kelio, kurį Lietuva pasirinko atkūrus nepriklausomybę. Didžiulė socialinė ir ekonominė nelygybė yra fundamentalios dilemos priežastis – kaip judėti į priekį per krizę, kuri, atrodo, įsigali ilgam ir tik intensyvėja Baltijos šalyse?

Nors šiuo metu „socialinė taika“, atrodo, yra atstatyta (nepaisant 2009 m. pradžioje vykusių neramumų), tačiau artimiausioje ateityje padėtis gali pasikeisti ir turėti griaunamąjį efektą socialinei Lietuvos darnai bei ilgalaikiam visuomenės vystymuisi.

Tikėtina, jog kils dar viena emigracijos banga iš Lietuvos, o taip pat padidės „vidinis pasitraukimas“, pasireiškiantis atsinaujinančia ksenofobija. Visa tai kelia rimtą klausimą – ar Lietuvą ištikusios problemos gali būti išspręstos taip, kad sustiprintų socialinį teisingumą visuomenėje?

Ši nelengva diskusija suteiks galimybę pasigilinti į dabartinės Lietuvos ligos (kurią nebus lengva išgydyti) simptomus. Esminis diskusijos klausimas: „Patyrėme nesėkmę. Ką daryti toliau?“.

Papildomos nuorodos:

2009 11 30 LUNI Vilnius. Ugnė Marija Andrijauskaitė. Gyvūnų teisės: mitybos įpročiai aplinkai

2009-2010 mokslo metais Laisvajame universitete (LUNI) rengiamas kursas „Gyvūnų teisės: teorija ir praktika“. Kursas susideda iš 4 užsiėmimų, kurie vyksta kartą per mėnesį:

1. „Dabartinė gyvūnų padėtis. Ar iš tiesų viskas yra taip, kaip atrodo?“ (lektorė Ugnė Marija Andrijauskaitė)

2. „6 požiūriai į gyvūnus: nuo Dekarto iki gyvūnų teisių“ (lektorius Linas Didvalis))

3. „Mitybos įpročiai aplinkai“ (lektorė Ugnė Marija Andrijauskaitė)

4. „Veganiškas gyvenimo būdas“ (lektorius Linas Didvalis)

Kurso klausytojai bus supažindinami su gyvūnų teisių samprata iš teorinės ir iš praktinės pusės. Paskaitose lektoriai pristatys žinomų Vakarų mąstytojų požiūrį į žmonių elgesį su gyvūnais ir pateiks pagrindinius teorinius gyvūnų teisių filosofijos pagrindus. Taip pat bus kalbama apie dabartinio žmonių elgesio su gyvūnais problemas mitybos, aprangos, mokslo, pramogų srityse bei galimas alternatyvas, kurias kiekvienas gali rinktis savo kasdieniame gyvenime. Lankydami šį kursą sužinosite ir apie mitybos įpročių įtaką aplinkai – turbūt daugelis faktų, kuriuos išgirs klausytojai, sugriaus nemažą dalį įsitikinimų apie ekologiją ir ekologišką gyvenimo būdą.

Trečiasis kurso užsiėmimas Vilniuje įvyks 2009 m. lapkričio 30 d., pirmadienį, Labdarių infošope (Labdarių g. 3-18, Vilnius). Lektorė Ugnė Marija Andrijauskaitė – anarchistė, veganė, judėjimo už gyvūnų teises aktyvistė, iniciatyvinės grupės "Gerbk gyvūnų teises!" narė – kalbės apie žmonių mitybos įpročius ir šių įpročių žalą aplinkai.

Gyvūnų teisės: mitybos įpročiai aplinkai

Per pastaruosius keletą metų buvo atlikta nemažai gyvulininkystės poveikio aplinkai tyrimų. Paskelbti rezultatai parodė, jog ši veikla neigiamai įtakoja ekologinę planetos situaciją. Pripažįstama, kad žmogaus reikmėms auginami gyvūnai yra vieni iš pagrindinių aplinkosauginių problemų sukėlėjų.

Šiuo metu gyvūnų auginimui yra naudojama 30 proc. Žemės sausumos ir 70 proc. dirbamos žemės; ši pramonė yra pagrindinis vandens taršos šaltinis, be to ir didžiausia vandens išteklių naudotoja. Gyvulininkystė yra pagrindinė miškingumo mažėjimo priežastis, o tai prisideda prie biologinės įvairovės nykimo pasaulyje.

Negana to, kad gyvūninių produktų gamyba daro neigiamą įtaką aplinkai, jų vartojimas neprisideda ir prie geresnės žmonių sveikatos. Medicininiais tyrimais įrodyta, kad kuo daugiau mėsos, pieno, kiaušinių suvalgo žmonės, tuo didesnė jiems kyla rizika susirgti antro tipo diabetu, osteoporoze, žarnyno, krūties, prostatos vėžiu, širdies, kraujagyslių ir kitomis ligomis.

Iš ekologijos, biologijos, medicinos ir kitų mokslo sričių sukauptos žinios ir tyrimų duomenys leidžia teigti, kad mėsos, pieno ir kiaušinių gamybos ir vartojimo sumažinimas būtų paprasčiausias ir, tikėtina, pats efektyviausias būdas pagerinti visuomenės sveikatą bei sumažinti taršą, miškų kirtimą bei laukinių gyvūnų rūšių nykimą.

Kodėl gyvulininkystė neekologiška?

Gyvūninių produktų gamyba reikalauja labai daug resursų. Lyginant su augalininkyste, tokios pačios energetinės vertės produkto pagaminimui gyvulininkystė sunaudoja daugiau žemės, vandens ir energijos. Be to, gyvuliai į aplinką išskiria didelius kiekius teršalų.

Didėjant gyvūninių produktų paklausai, vis daugiau žemės naudojama pašarų auginimui. Mėsos, pieno ar kiaušinių pagaminimui reikia kur kas didesnio žemės ploto bei darbo sąnaudų nei augalinio maisto gamybai. Tai lemia, jog vis daugiau miškų ir laukinės gamtos plotų paverčiami dirbamais laukais. JTO duomenims, tik 8 proc. pasaulyje suvartojamos mėsos yra gaunama iš gyvūnų, kurie ganosi ganyklose ir kuriems nėra auginamas specialus pašaras.

Gyvūninės kilmės produktų vartojimas reiškia ir didesnį energijos resursų naudojimą. Kad mėsoje susidarytų 1 kilogramas baltymų, gyvūnas iš pašaro jų turi gauti maždaug 6 kilogramus. Likusi dalis panaudojama gyvūno kūno funkcijoms ir poreikiams patenkinti: judėjimui, šilumos palaikymui, medžiagų apykaitai, kvėpavimui ir t. t. Energijos panaudojimo efektyvumas skiriasi priklausomai nuo gyvūno rūšies, jo pašaro, auginimo būdo, transportavimo ir kitų veiksnių. Yra apskaičiuota, kad norint gauti vieną kaloriją jautienos baltymų, reikia sunaudoti apie 40 kalorijų energijos. Kiaulienos atveju šis santykis yra 1:14, kiaušinių – 1:39, pieno – 1:14. Visam šiam didžiuliam pašarų kiekiui užauginti, jiems transportuoti ir perdirbti sunaudojama daug kuro ir į aplinką išskiriami milžiniški kiekiai klimato kaitą sukeliančių dujų. Daug efektyviau, ekologiškiau vietoje pašarų gyvūnams auginti kultūras tinkamas tiesioginiam žmonių maistui. Taip būtų sutaupyta daug energijos, pačios žemės ir žymiai sumažinta tarša.

Iš pateiktos informacijos matyti, kad vien augaliniu maistu besimaitinančių žmonių maisto poreikių tenkinimui reikia daug mažiau žemės, vandens ir energijos išteklių. Atsisakydami gyvūninių produktų, galime prisidėti prie natūralios gamtos išsaugojimo ir taršos mažinimo.

Vartoti gyvūninius produktus nėra sveika

Mitybos specialistai praneša ir medicininiais tyrimais įrodo, kad mažesnis gyvūninių produktų vartojimas susijęs su geresne žmonių sveikata. Valgantys mėsą, kiaušinius ir pieną dažniau serga daugeliu dažniausiai pasitaikančių ligų (antro tipo diabetu, osteoporoze, žarnyno, krūties, prostatos vėžiu, širdies, kraujagyslių ir kitomis). Nors manoma, kad neigiamą įtaką sveikatai turi ne pats gyvūninių produktų vartojimas, o per didelis jų kiekis, tačiau 2003 metais Graikijoje atliktas išsamus tyrimas parodė, kad net ir maži tokio maisto kiekiai padidina ligų riziką, o vaisiai, daržovės, ankštiniai augalai, riešutai, grūdai ir alyvuogių aliejus buvo susieti su mažesniu sergamumu.

Įrodyta, kad su augaliniu maistu gaunami žymiai mažesni kiekiai pesticidų ir kitų žemės ūkyje naudojamų cheminių medžiagų, nes gyvūnai, kurie maitinasi intensyviai užaugintais pašarais, didesnį šių nuodingų medžiagų kiekį sukaupia savo organizmuose. Šie chemikalai su motinos pienu gali būti perduodami ir kūdikiams. Atlikti tyrimai parodė, kad kuo mažiau motina valgo gyvūninių produktų, tuo jos piene aptinkama mažiau šių medžiagų. Ypatingai didelė rizika atsiranda valgant žuvį, kuri linkus sukaupti didelius kiekius sunkiųjų metalų, kitų dėl žmogaus veiklos atsiradusių kenksmingų medžiagų..

Tad ar ne laikas leisti savo kūnui, Žemei ir gyvūnams lengviau atsikvėpti ir liautis remti agresyvią gyvulininkystės pramonę?

Nuorodos:

2010 01 21 LUNI Vilnius. Diskusija „Ar Lietuvai reikia K. Marxo „Kapitalo“?“

„Vagos“ leidykla neseniai išleido „Kapitalo“ – genialiojo kapitalizmo kritiko K. Marxo veikalo – pirmąjį tomą. Laisvasis universitetas (LUNI) ir „Vagos“ leidykla rengia atvirą diskusiją „Ar Lietuvai reikia K. Marxo „Kapitalo“?“. Diskusijoje dalyvaus: „Kapitalo“ įžangos autorius ekonomistas prof. Jonas Čičinskas, NK95 narys filosofas prof. Andrius Bielskis ir „Vagos“ leidyklos generalinis direktorius Vytas V. Petrošius.

Renginys vyks sausio 21 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje, I aukšte, Vokiečių g. 2, Vilniuje.

Skaityti daugiau...

2010 01 19 LUNI Vilnius. Karolis Klimka. Celibato kultūra (1)

Pirmoji paskaita - sausio 19 d., antradienį, 18.00 val. „Satta“ klube, Vilniaus g. 16 (kieme, greta „Lietuvos ryto“ redakcijos), Vilniuje

Karolis Klimka studijavo visuotinę literatūrą ir literatūros teoriją Vilniaus universitete, dėstė „Populiariosios kultūros įvadą“ Europos humanitariniame universitete, yra Europos kinotyros ir medijų studijų tinklo (necs) narys. Pastaraisiais metais užsiima kultūrinio pilietiškumo (cultural citizenship), pornografijos (ir) cenzūros bei ekonomikos (ir) moralės tyrimais.

Renginys  facebook'e

Celibato kultūra. Pirmoji paskaita iš trijų paskaitų ciklo

Dedikuojama Mantui Adomėnui. Reklaminė eilutė: „Ar cheminė kastracija išgelbės Lietuvą?”

Skaityti daugiau...

2010 01 12 LUNI Vilnius. Tomas Balkelis. Socialinio banditizmo mitai Lietuvoje

Tomas Balkelis – istorikas, mokslų daktaras, dirbantis Dublino Kolegijos universitete. Mokėsi Lietuvos, Anglijos, JAV ir Kanados universitetuose. Pastaruosius penkis metus dirbo Mančesterio universitete. Šiais metais Londono „Routledge" leidykla anglų kalba išleido jo knygą „The Making of Modern Lithuania". T. Balkelis domisi nacionalizmo ir jo mitų, karo atminties, priverstinių migracijų temomis.

Užsiėmimas vyks 2010 m. sausio 12 dieną, antradienį, 18:00 val., „Satta“ klube, Vilniaus g. 16 (kieme, greta „Lietuvos ryto“ redakcijos), Vilniuje.

Ši paskaita nagrinėja santykius tarp socialinio banditizmo ir tautos kūrimo. Aptariami būdai, kuriais politinis ir kultūrinis elitas socialinius banditus ir jų folklorizuotas legendas transformuoja į tautinius mitus, kurie naudojami tautinių ir socialinių tapatybių kūrime. Sekdamas „svieto lygintojo“ Tado Blindos (1846-1877) mito gimimą ir transformacijas, autorius teigia, kad herojiškų plėšikų mitai suvaidino gana reikšmingą vaidmenį tautinių bendrijų kūrime tose visuomenėse, kuriose etniniai konfliktai atliepė socialines įtampas.

Skaityti daugiau...