Kuo šiandien aktualus Carlas Schmittas? Konservatizmo ir anarchizmo, moralės ir religijos vieta politikoje

 

Balandžio 23 d., 18.30. Laisvajame universitete bus pristatoma vieno kontroversiškiausių XX a. politikos teoretikų Carlo Schmitto knyga „Politinė teologija I-II“. C. Schmitto teorijos politinius teiginius pristatys knygos pratarmės autorius filosofas Linas Jokubaitis. Jam oponuos filosofas Kasparas Pocius. Renginys vyks baro “Misterija” II aukšte (Totorių g. 18, Vilniuje). Diskusijoje kalbėsime apie išimtinę padėtį, konservatizmą ir anarchizmą, moralės ir religijos vietą politikoje, priešiškumą, C. Schmitto tyrinėjimus ir interpretacijas šiandien.

Renginys Facebook'e

Kaip knygos pratarmėje rašo Linas Jokubaitis, “vokiečių teisės ir politikos teoretikas Carlas Schmittas daugeliu atžvilgiu yra išskirtinė asmenybė.” Konstitucinės teisės ekspertas, Veimaro respublikos metais jis išleido garsiausius savo veikalus, kuriuose perspėjo apie “teisinės revoliucijos” – komunistų arba nacionalsocialistų laimėjimo demokratiniu keliu – grėsmę silpnai Veimaro demokratijai. Tačiau vėliau Schmittas visus apstulbino įstodamas į nacionalsocialistų partiją ir tapdamas “Trečiojo reicho kronjuristu”. Nepaisant to, pokaryje jis liko vienu įtakingiausių politinių teoretikų, jį skaito ir komentuoja netgi tokie skirtingų pažiūrų filosofai kaip Giorgio Agambenas ir Slavojus Žižekas.

Katalikybę nuo politikos atskirti atsisakęs Schmittas mano, kad liberali pozityvistinė valstybės valdymo doktrina ir liberalus teisinis normatyvizmas tėra nuo adekvačių gyvenimo problemų atitrūkęs institucinio veikimo metodas, bandantis taikyti ir sujungti nesuderinamas priešybes – tvarkos užtikrinimo siekiančią dešinę ir revoliucinę kairę. Kaip rašo Jokubaitis, Schmittas nori įrodyti, kad “pamatinės modernios valstybės teorijos sąvokos nėra “moksliškai grynos”. Savo kilme šios sąvokos yra teologinės. Nepaprastoji padėtis, kurioje sprendimus priima aukščiausioji valdžia, Schmittui primena krikščionybės stebuklą – ji tarsi kaunasi prieš amžinąjį Blogį. Be to, kaip sako Schmittas, “negalimas joks politinis kompromisas tarp restauracijos siekusių katalikų legitimistų ir revoliucionierių ateistų”. “Nebeįmanomi jokie kompromisai, kova gali baigtis tik vienos iš kovojančių pusių pergale” – rašo Jokubaitis.

Kasparo Pociaus teigimu, Schmittas yra ryškiausias XX amžiaus autoritarinis mąstytojas. Tad kodėl jis turėtų būti mums svarbus? Pirmiausiai dėl to, kad atskleidžia šiuolaikinės valstybės šalininkų siekį nuolat kurti išimtinės padėties precedentą. Antra, Schmittas siūlo atsisakyti liberalaus tarpininkavimo nesutaikomame kairės ir dešinės konflikte ir “nevynioti į vatą” priešiškų tarpusavio nuostatų (tam tikra prasme jis pripažįsta, kad būtent revoliucinę kairę, o ne silpną liberalizmą reikia laikyti tikruoju autoritarizmo priešu). Trečia, jo išimtinės padėties apibrėžimas tinka ne tik valstybiniam autoritarizmui, bet ir šiuolaikinei neoliberaliai Imperijai, kur kiekvienas atvirai revoliucinis veiksmas priverčia valstybes tvirtai įtempti ant visuomenių kaklų užmautą policinės tvarkos kilpą. Ketvirta, išimtinė padėtis konservatyviems tvarkos saugotojams gali atrodyti kaip stebuklas, tačiau jų priešininkams ji primena “galutinį sprendimą”: jos mes negalime atskirti nuo mūsų kūnus persmelkiančios ir gyvenimą reguliuojančios biopolitinės prievartos.

              facebook lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija