st tomasSausio 29 d., ketvirtadienį, Vilniaus LUNI filiale vėl svečiuosis Paryžiaus Sorbonos universiteto ir Londono universiteto teisės doktorantas Stanislovas Tomas. Šįsyk jis parengs pranešimą apie riaušių istoriją teisine prasme, remdamasis įvairių šalių konstitucijomis paanalizuos neramumų teisėtumą bei žmonių teisę į sukilimą prieš neteisingą valdžią, pakomentuos, kokiais atvejais riaušės tampa teisėtos.Paskaita vyks Universiteto g. 3, VU centrinėje bibliotekoje, B3 auditorijoje.

Stanislovas TOMAS yra Paryžiaus Sorbonos universiteto ir Londono universiteto teisės doktorantas. Mokykloje Stanislovas buvo vunderkindu: peršoko iš šeštos klasės iš karto į aštuntą. Intelekto koeficientas: 156. Moka aštuonias užsienio kalbas, perėjo per 12 pasaulio universitetų.

Studijuojant Briuselyje, jo magistriniam darbui vadovavo prof. Duncanas Kennedy iš Harvardo universiteto – šiuolaikinio Amerikos teisinio realizmo tėvas-įkūrėjas. Ketverius metus jis dirbo teisininku-patarėju Europos Parlamente.

4 kartus Stanislovas dalyvavo Sorbonos universiteto okupacijoje. Lietuvoje – jau 2 kartus neteisėtai suimtas už studentų pasipriešinimo organizavimą prieš nemokamo mokslo naikinimą ir barikadų statymą. S. Tomas priklauso postmoderniam Kritinių teisės studijų judėjimui, yra Prancūzijos socialistų partijos narys. Kai Stanislovui buvo 18 metų, jis autostopu apvažiavo 14 Europos valstybių.

Riaušių teisinė evoliucija

Šioje paskaitoje mes trumpai apžvelgsime riaušių istoriją ir teisinę padėtį, peržiūrėsime keletą filmukų, o ją užbaigsime keliais patarimais, kaip vertėtų elgtis, kai jus neteisėtai sulaiko riaušių metu. Svarbu pabrėžti, kad riaušės mus domina tik iš fenomenologinės perspektyvos, bet mes jų neorganizuojame ir nekurstome.

Riaušių teisinė padėtis yra dviprasmiška. Vieną vertus, riaušės yra draudžiamos – paprastai jas draudžia Baudžiamieji kodeksai, Viešosios tvarkos įstatymai arba Administraciniai kodeksai. Kita vertus, progresyviausių demokratinių šalių konstitucinė teisė paprastai pripažįsta piliečių teisę į sukilimą, o kartais netgi pareigą sukilti ir pradėti riaušes.

Pirmą kartą oficiali valstybės teisė pripažino piliečių teisę į sukilimą dar 1122 metais pr. Kr. Kinijoje, kai Žou dinastija nuvertė Šangų dinastiją. Pagal kinų teisės filosofiją, Dangus suteikia imperatoriui teisę valdyti, tačiau, jeigu jis atlieka savo pareigas neteisingai, ne kaip tikras tautos tėvas, žmonės gali jį smurtiniu būdu nuversti. Šią teoriją plėtė konfucininkas Meng Tzu (372 – 289 pr. Kr.).

Koranas, tekstas datuojamas 7 a. po Kr., yra pripažintas kaip aukščiausia konstitucinė teisė daugelyje musulmonų valstybių: Saudo Arabijoje, Omane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Katare, Kuveite, Irane ir taip toliau. Priešingai nei Biblija, Koranas aiškiai kalba apie piliečių pareigą sukilti, apie pareigą kelti riaušes, jeigu valstybės valdžia yra nuodėminga. Priešingai negu kinai, musulmonai pirmą kartą pradeda kalbėti ne apie teisę, o apie pareigą organizuoti riaušes ir sukilti.

Didžiojoje Britanijoje tautos teisė į sukilimą yra pripažinta 1215 m. Didžiojoje Chartijoje. Iš pradžių „tauta“ buvo suprantama kaip „bajorai“, bet vėliau ši sąvoka plečiama iki kiekvieno piliečio ir netgi iki pilietės. 18 a. septintame dešimtmetyje Britanijoje rengiamas precedentų teisę kodifikuojantis dokumentas – Blackstone‘o Komentarai dėl Anglijos įstatymų. Šis teisės aktas taip pat pripažįsta piliečių teisę kelti riaušes ir smurtiniu būdu nuversti oficialią valdžią, jeigu ji pradeda piktnaudžiauti. Blackstone‘o Komentarai iki šiol lieka oficialiu teisės šaltiniu Jungtinėje Karalystėje, Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Riauses paryzius 1968Paryžiaus Sorbonos teisės teoretikas šv. Tomas Akvinietis 13 amžiuje savo traktate Summa Theologica taip pat rašo apie piliečių teisę sukilti prieš valdžią, jeigu pastaroji pradeda pažeidinėti tam tikras prigimtines ir nerašytines teises.

Jeigu Akvinietis yra katalikų mąstytojas, tai Jeanas-Jacquesas Rousseau kuria pasaulietinę sukilimo teoriją. Panagrinėkime pavyzdį. Anot Rousseau, per rinkimus Lietuvos Tėvynės Sąjunga siūlo savo programą piliečiams. Piliečiai, balsuodami už šią partiją, pasirašo su ja sutartį. Tuo atveju, jeigu Tėvynės Sąjunga, laimėjusi rinkimus, nesilaiko savo programos arba imasi veiksmų, kurie nėra numatyti šioje programoje, ji pažeidžia sutartį su piliečiais, ir piliečiai gauna teisę organizuoti riaušes bei smurtiniu būdu nuversti valdžią.

Teisę į sukilimą pripažįsta Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kuri yra neatsiejama Prancūzijos Konstitucijos dalis. Paryžiaus teisės teoretikai net atvirai rašo, kad šita Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija yra universali demokratinė vertybė. Kitaip tariant, ji galioja Lietuvos teritorijoje nepriklausomai nuo to ar Lietuvos valdžia ją pripažįsta. Beje, Blackstone‘o komentarai taip pat turi universalią ambiciją.

(Dar daugiau, pats Prancūzijos himnas „Marselietė“ atviru tekstu kreipiasi į piliečius, ragindamas juos formuoti ginkluotus batalionus ir jėga nuversti valdžią, kuri peržengia tam tikras ribas. Prancūzijos himnas taip pat pripažįsta ir lietuvių teisę į sukilimą, kadangi tai yra bendra demokratiškų tautų vertybė.)

Nuo prancūzų neatsilieka ir Amerikos teisės teoretikai. Vienas iš Amerikos Konstitucijos tėvų Alexanderis Hamiltonas ir Martinas Lutheris Kingas kalba apie piliečių pareigą organizuoti riaušes ir jėga naikinti egzistuojančią valdžią, jeigu ji nesirūpina piliečiais ir pažeidinėja jų teises. Hamiltonas grindžia savo teisės viziją tais pačiais Blackstone‘o komentarais. Anot jo, absoliuti prigimtinė teisė į sukilimą yra pagrindinis pilietinės visuomenės principas.

Universalią teisę į sukilimą pripažįsta Amerikos Nepriklausomybės Deklaracija. 1780 metų Masačiusetso valstijos Konstitucija pripažįsta teisę „reformuoti, keisti arba totaliai keisti“ vyriausybę bet kada, kai ji „mažina gerovę ir laimę“. 1818 m. Konektikuto Konstitucija, o taip pat Kentukio Konstitucija pripažino piliečių teisę keisti valdžia ne tik per rinkiminę kampaniją bet „bet kuriuo metu“.

1776 m. Marilendo ir 1784 m. Naujojo Hampširo Konstitucijos skelbia: kai valdžia pradeda piktnaudžiauti arba kelia pavojų piliečių laisvėms, ir taikios spaudimo priemonės neveikia, tauta turi teisę į riaušes ir į ginkluotą sukilimą. Kitos Amerikos valstijos eina dar toliau: 1776 m. Virdžinijos Konstitucija pripažįsta teisę į sukilimą tiesiog tada, kai valdžia yra „neadekvati“, o tais pačiais metais priimta Pensilvanijos Konstitucija leidžia riaušes ir sukilimą, kada ši priemonė „geriausiai veda“ prie bendrosios gerovės.

Naujojs Hamšpiro, Tenenio ir Šiaurės Karolinos Konstitucijos teigia, kad „nepasipriešinimo savavališkai valdžiai doktrina yra absurdiška, vergiška bei naikinanti žmonijos gerovę ir laimę.“

Vokiečių teisinė sąmonė gerokai atsilieka nuo prancūzų, anglų ir amerikiečių. Jų Konstitucija pripažįsta teisę į sukilimą tik po Antrojo pasaulinio karo.

Šiame istoriniame kontekste Lietuva atrodo pakankamai padoriai. Lietuvos didysis kunigaikštis Henris de Valois dar 1573 metais oficialiai suteikė teisę į sukilimą bajorams, kurie tuo metu buvo suprantami kaip „tauta“.

Kai kurie JAV teisininkai mano, kad nėra teisės į sukilimą prieš demokratiškai išrinktą valdžią. Su tuo nesutinka Paryžiaus teisės teoretikai. Kas 2-3 metus Prancūzijoje vyksta daug baisesnės riaušės nei Lietuvoje. Dega visas Paryžiaus centras, žmonės stato barikadas, meta į valdžios įstaigas Molotovo kokteilius, laužo autobusų stoteles, degina policijos padalinio CRS mašinas, šaudo į CRS iš gesintuvų, mėto į juos kopėčias, kelio ženklus, plytas ir kitus daiktus. Daugelis Paryžiaus politologų vertina šiuos įvykius kaip tiesioginės demokratijos požymį, kaip nuolatinę revoliuciją. Žmonės tiki savo jėgomis ir reikalauja, kad valdžia paisytų jų interesų ne tik rinkiminės kampanijos metu, bet ir visada. Valdžia supranta, kad bet koks blogas sprendimas gali vėl išprovokuoti riaušes, todėl tris kartus pagalvoja prieš priimdama blogą sprendimą.

Riauses vilnius 2009Šiuolaikinės riaušės

Nė kartą, diskutuodamas su prancūzais, aš sakiau, kad Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijoje žmonės gyvena nepalyginamai didesniame skurde ir niekada nesiskundžia. Niekada Lietuvos, Baltarusijos ar Rusijos pilietis neturės tokių teisių kaip prancūzas. Niekada Lietuvoje arba Baltarusijoje nebus protingų biurokratų – pas mus visi tai žino ir niekas neprotestuoja. Paprastai prancūzai atsako, kad lietuviai ir baltarusiai turi augti iki jų, o ne jie degraduoti iki Rytų.

Vertėtų pažiūrėti filmuką apie 2006 m. kovo 11 d. http://www.dailymotion.com/video/xucax_cpe-reportage-tf1-evacuation-sorbon_news Paryžiaus Sorbonos universiteto studentų sukilimą. Akivaizdu, kad šios riaušės daug agresyvesnės nei Vilniaus sausio 16 neramumai. Vilniuje nebuvo deginamos mašinos, nebuvo laužomos autobusų stotelės, žmonės nešaudė į policininkus iš gesintuvų, nemėtė į juos nulaužytų kelio ženklų. Tą taikią dieną Vilniuje buvo sulaikytas 151 žmogus. Kiek studentų buvo sulaikyta Paryžiuje 2006 kovo 11? Vienuolika. Vakarų policija, priešingai nei Lietuvos, gerbia žmogaus teises.

Kitas įdomus prancūzų nuolatinės revoliucijos pavyzdys – antireklaminis judėjimas. Studentai naikina visą reklamą, kurią randa. Jie plėšia reklaminius plakatus, juos uždažo, išjungia reklaminius stendus. Ši kova apjungia du tikslus – nekomercinių vertybių propagavimas ir elektros taupymas (nes jie išjungia reklaminius stendus). Filmukas youtube http://www.dailymotion.com/desobeissant/video/12970189 dailymotion.com].

Bene įdomiausios riaušės vyko 2008 m. gruodį – 2009 m. sausį Graikijoje. Pastebėtina, kad graikai naudojo žymiai daugiau Molotovo kokteilių nei įprasta Prancūzijoje. Galima ir apie tai pažiūrėti trumpą filmuką. Graikai eina toliau už prancūzus ir tuo, kad riaušininkai jėga užima televiziją, kad galėtų geriau pristatyti savo poziciją. Įdomus ir tas faktas, kad padėti graikams atskrido šimtai prancūzų, vokiečių, italų ir ispanų. Vyksta savotiška riaušių internacionalizacija. Jeigu pažvelgtume į 2006 metų gruodžio riaušes Kopenhagoje, tai ten iš 750 sulaikytų asmenų 140 buvo švedai, vokiečiai ir anglai.

Kaip rašo kai kurie prancūzų psichologai, į riaušių malšinimo pajėgas dažnai eina dirbti policininkai, kurie turi psichinį polinkį į sadizmą. Kaip, pvz., buvo išaiškinta Abu Ghraibo byloje, neretai Amerikos karinės policijos pareigūnai serga debilizmu psichologine šio žodžio prasme. Iliustracijai pažiūrėkime ištrauką iš Vilniaus neramumų, kur matosi, kad Lietuvos policininkai sadistiškai pasitenkindami atima iš žmogaus mobilų telefoną, sudaužo jį, o po to pradeda mušti ir patį žmogų.

Elementariausios teisės

Pabaigai tiesiog norėtųsi priminti, kad jeigu jus neteisėtai sulaiko pareigūnas, jis privalo jus informuoti, kuo konkrečiai esate kaltinamas. Jeigu jis jus kaltina bendrai „riaušėmis“ – sulaikymas neteisėtas. „Riaušės“ – tai tuščia sąvoka – jis privalo pasakyti, ką jūs konkrečiai padarėte. Paprastai Lietuvos policininkai arba iš viso nesako, kuo konkrečiai žmogus kaltinamas, arba nesugeba apibrėžti kaltinimo faktais. Dažnai Lietuvos policininkai keikiasi rusiškai, kai sulaiko žmogų – tai irgi neteisėta. Labai dažnai būna, kad policininkai atveža žmogų į komisariatą ir tik po to prisimena, kad neturi prieš jį jokių įrodymų. Tokiais atvejais pagal Baudžiamojo proceso 46 str. 1 d. pareigūnas privalo išaiškinti sulaikytajam, kaip apskųsti policininkų veiksmus ir išreikalauti iš jų kompensaciją. Paprastai Lietuvos policininkai visada pažeidinėja Baudžiamojo proceso kodeksą. Dėl šito būtinai reikia skųstis.

Baudžiamojo proceso kodeksas taip pat garantuoja asmeniui teisę į nemokamą advokatą. Lietuvos policininkai dažnai priverčia žmones „savanoriškai“ atsisakinėti advokatų. Būtent svarbu žinoti savo teises ir teisėtai priešintis neteisėtiems policijos veiksmams.

              facebook lunigoogle-plus lunirss lunitwitter luniwikipedia 32

Facebook

Vikipedija