Šią savaitę Laisvojo universiteto (LUNI) užsiėmimai skirti politikai – ką tik pasibaigusiems LR Seimo rinkimams. LUNI svečiuosis NK95 judėjimo iniciatorius Andrius Bielskis. Užsiėmimai vyks spalio 30 d. (ketvirtadienį), 17:30 val., galerijoje "Kairė-dešinė", Latako g. 3, Vilniuje.
Andrius Bielskis pristatys savo vadovaujamo judėjimo „Naujoji kairė 95“ (NK95) susikūrimo priežastis bei tikslus, kalbės apie bendrąjį Lietuvos politinį žemėlapį ir apibrėš kairiųjų vietą jame. Daug dėmesio pranešėjas skirs binariniam „kairės-dešinės“ politikos suvokimui ir bandys įrodyti, kad Lietuvos politika serga ideologine impotencija.
Šiandien Lietuvoje vyrauja politika be idėjų ir tikslų. Vardan banalios Seimo ar savivaldybės kėdės mūsų tūlas politikierius bėga iš vienos partijos į kitą, eina į koalicijas su bet kuo ir bet kada. Pavyzdys čia galėtų būti kad ir mažumos vyriausybė bei per ilgai užsitęsusi konservatorių ir socialdemokratų draugystė. Juk vertinant ją tradicinės europietiškos politikos prasme tokia politika yra nesuvokiama anomalija. Ar būtų įmanoma koalicija tarp socialdemokratų ir konservatorių, sakykime, Italijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje? Vargu, nes jokia save gerbianti socialdemokratų partija neitų į koaliciją su savo didžiausiais ideologiniais priešininkais konservatoriais.
Žinoma, situacija Lietuvoje yra specifinė, nes pagrindinė pastarųjų kelių metų pseudo ideologinė skirtis buvo ir tebėra tradicinės partijos prieš populistines partijas. Nuo pat Pakso apkaltos Lietuvos „tradicinės“ partijos ilgainiui ėmė save priešinti populistiniams Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskich politiniams dariniams, teigdamos, kad tik jos vienintelės yra „tikrųjų“ politinių vertybių ir tradicijų nešėjos.
Tačiau šiandien tuo galima labai stipriai abejoti pirmiausia dėl to, kad kaip tik tradicinių europietiškų moralinių ir politinių vertybių nebuvimas Lietuvos parlamentinėje politikoje ir lėmė populistų įsitvirtinimą. Arba kitaip tariant, tradicinių partijų impotencija ir cinizmas paskatino, kad didelė dalis labiausiai vargstančių žmonių pasirinko populistus.
Kokių tuomet vertybių labiausiai reikėtų ir kodėl nūdienos Lietuvos politika atrodo tokia apgailėtina? Visų pirma, skirtis tarp orientacijos į Rytus ir į Vakarus, į „komunistinę praeitį“ ir „kapitalistinę ateitį“ šiandien yra seniai pasenusi ir mažai reikšminga. Tai byloja kad ir tas faktas, jog Lietuva 2004 metais referendume dėl narystės Europos Sąjungoje vienareikšmiškai pasisakė už, taip išreikšdama savo „provakarietišką“ orientaciją. Šis pozicijos pareiškimas buvo toks nedviprasmis ir akivaizdus, kad britų bulvarinis laikraštis „The Sun“, komentuodamas referendumų rezultatus, lakoniškai pareiškė, kad Lietuva yra labiausiai „pro-vakarietiška“ visuomenė visoje Rytų Europoje.
Šiandien politinėms partijoms tikslingiausia būtų grįžti prie Karlo Markso kažkada suformuluotos darbo ir kapitalo interesų priešstatos. Be abejo, Karlas Marksas yra itin nemalonus provincialiam lietuviškam mąstymui. Mes vis dar galvojame, kad visa, ką Marksas yra kada rašęs, kalbėjęs ir galvojęs, yra niekinga ideologija ir didžiausias melas. Ši marksofobija tampa ypač juokinga paskaičius krūvą verslo etikos vadovėlių. Net ir pačiuose dešiniausiuose amerikietiškuose verslo etikos vadovėliuose rasime bent po skyrių paskirtą Markso politinei ekonomijai. Karlas Marksas klydo ir turi būti kritikuojamas dėl daugelio priežasčių. Tačiau jis neklydo, teigdamas, jog kapitalistinėje visuomenėje visuomet egzistuos fundamentalus darbo ir kapitalo interesų konfliktas. Kaip tik šis konfliktas nuo pat XIX a. vidurio formavo Europos parlamentinę politiką.
Europos socialdemokratijos tradicija, susiformavusi Antrojo internacionalo metu, suvokė savo pagrindinį politinį tikslą kaip sistemišką darbo žmonių interesų gynimą. O ginti iš tikrųjų buvo ką: 16 valandų per dieną dirbančius vaikus, gyvuliškuose barakuose gyvenančius vyrus ir moteris, žmones už grašius dirbančius Silezijos anglies kasyklose ar Mančesterio tekstilės fabrikuose. Ir reikia pasakyti, kad kaip tik organizuoto darbo/profsąjunginio judėjimo dėka šiandien mes, europiečiai, turime tokias gyvenimo ir darbo sąlygas, kurių neturėjo mūsų protėviai – 8 valandų darbo dieną, kurią beje mūsų mylimieji pramoninkai nori ženkliai padidinti, civilinius kodeksus, kurie reguliuoja, kaip darbdavys gali elgtis su savo darbuotojais, teisę į apmokamas atostogas, išeitines pašalpas, teisę sirgti ir būti neišmestam, teisę į darbą ir orumą atitinkantį atlyginimą ir pan. Tačiau ar mes Lietuvoje iš tikrųjų turime šias teises? Darbą ir orumą atitinkantį atlyginimą? Kai kurie iš mūsų taip. Bet ką pasakytų mokytojai, universitetų dėstytojai, ligoninių ir poliklinikų gydytojai, žemiausio rango vadybininkai, gamybos sektoriaus darbininkai ar policininkai? Kodėl tuomet Lietuvos socialdemokratai nesugeba įžvelgti, kad kaip tik pirmiausia jie turėtų imti ginti dirbančių žmonių interesus ir teises?
Tačiau liūdniausia yra tai, kad mes iki šiol nesuvokiame, jog pirmiausia patys turime imti ginti savo interesus, ginti juos kolektyviai. Aktyviai burtis į profesines gildijas tam, kad galėtumėme spausti kapitalą (ir visai nesvarbu valstybinį ar privatų), kuris turi vienintelį tikslą, t.y. iracionalų siekį didinti save, ir kuris visuomet ieškos teisinių, moralinių ir kitų spragų kaip minimaliais kaštais pareikalauti iš mūsų daugiau nei galime duoti.
