Lapkričio 20 d., antradienį, 19:00-21:00 val. Laisvasis universitetas (LUNI) rengia trečiąjį neįprastą pasivaikščiojimą po naktinį Vilnių. Keliausime neįprastu maršrutu per kiemus, atrasime apleistas Vilniaus vietas, pasigrožėsime naktinio miesto panorama nuo aukštų namų ir kalvų.
Renkamės 19 val. Europos aikštėje. Kelionės maršrutas: Paminklas krizei – lauko terasa – Baltasis tiltas – „Amerikankė” – apleista Šv. Jokūbo ligoninė – Mokslininkų namai – Totorių Lukiškės – Lukiškių kalėjimas – urbanistinė perėja – apleista alaus darykla – „Siena“ – Boufalo kalnas – trys nelegalūs kryžiai – P. Cvirkos balandžiai. Maršruto schema: http://i.imgur.com/SHqVd.jpg
Apsirenkite šilta sportine apranga. Būtinai pasiimkite ne tik fotoaparatą, bet ir žibintuvėlį.
1) Paminklas krizei – nebaigtas statyti 29 aukštų, 99 m aukščio daugiabutis gyvenamasis namas „Arfa”. Tai turėjo būti aukščiausias gyvenamasis pastatas Vilniuje. Pradėtas statyti 2003 m., tačiau prasidėjus krizei namą stačiusi bendrovė bankrutavo. Nuo 2009 m. pradžios namas stovi apleistas.
2) Lauko terasa ant „Swedbank” stogo. 2009 m. pabaigoje pastatyta 4 500 kv. m. ploto nuožulni medinė terasa su gėlynais, originaliomis kėdėmis ir puikiu vaizdu į upę bei miestą. Ši terasa tapo mėgstama vieta fotosesijoms – ant jos dažnai renkasi vestuvininkai.
3) Baltasis tiltas – 240 m ilgio, 6 metrų pločio, 11,4 m aukščio pėsčiųjų tiltas per Nerį, pastatytas 1995 metais. 2013 m. pavasarį tiltą planuojama rekonstruoti, kad Briuselio politikai juo galėtų atvykti į Nacionalinę dailės galeriją, kurioje vyks renginiai, susiję su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai.
4) „Amerikankė” – gyvenamųjų namų kvartalas prie Šv. Jokūbo (I tarybinės) ligoninės, kuriame po karo apsigyveno į „sovietinį rojų” atvilioti emigrantai iš Amerikos (daugiausia Lotynų Amerikos). Čia veikė ir garsusis „amerikonų gastronomas”, kuriame būdavo šiek tiek geresnis asortimentas nei kitur.
5) Apleista Šv. Jokūbo ligoninė. Seniausia pasaulietinė ligoninė Vilniuje, 1808 metais įkurta domininkonų vienuolyno patalpose. Iki 1867 metų ligonius prižiūrėjo vienuolės. Sovietiniais metais ji buvo pavadinta Vilniaus 1-ąja tarybine ligonine. Greta stovinti Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia virto sandėliu: iš pradžių daržovių, vėliau – Operos ir baleto teatro rakandų. 1992 m. bažnyčia grąžinta vienuoliams dominikonams. Šv.Jokūbo ligoninės veikla buvo sustabdyta 2003 m. lapkritį. 2005 m. ligoninės pastatų kompleksą už 36,5 mln. Lt įsigijo Airijos pilietis bei „M2 Invest“ akcininkas Peteris Bakeris. 2011 m. 1,2 ha ploto sklypas su pastatais už 30 mln. Lt iš varžytinių parduotas SEB bankui.
6) Mokslininkų namai – 1951 m. pastatytas socrealizmo stiliaus gyvenamasis namas, laikomas stalininės epochos architektūros simboliu Lietuvoje. Penkių aukštų, dviejų korpusų name buvo suprojektuota 50 didelių butų, kurie, atsižvelgiant į to meto sąlygas išsiskyrė prabanga: 4-6 kambarių (160-190 kv. m ploto) butai turėjo po paradinį ir ūkinį įėjimą iš skirtingų laiptinių, porą sanitarinių mazgų, kabinetą ir kambarėlį tarnaitei. Vėliau daugelis šių butų taupumo sumetimais buvo sudalinti ir dabar name yra apie 70 mažesnių butų. Prie namo buvo pastatyti garažai, transformatorinė, įrengtas baseinėlis, suprojektuoti teniso kortai.
7) Totorių Lukiškės. Totoriai Lukiškėse įsikūrė dar XIV–XV amžiuje. 1559–1567 m. Lukiškės priklausė Izmailiui ir Tahatarui Kurmaševičiams, nuo kurių senelio Lukos, gyvenusio apie 1500 m. ir kilo vietovės pavadinimas. Vėliau čia susiformavo Mečetės gatvė ir Mahometonų skersgatvis. XVI amžiuje Lukiškėse jau buvo pastatyta totorių mečetė, aplink kurią išsidėstė kapinės. Kapinės egzistavo iki 1968 metų. Kapinių ir mečetės vietoje buvo pastatyti Puslaidininkių fizikos ir Chemijos institutai. 2009 m. ant Puslaidininkių fizikos instituto pastato kampo buvo įrengta memorialinė lenta su užrašu. Lietuvos totorių bendruomenė pageidauja, kad šioje vietoje būtų įkurtas memorialas jų protėviams.
8) Lukiškių kalėjimas, pastatytas 1904 m., buvo moderniausias tuometinės carinės Rusijos imperijos kalėjimas. Įstaigai buvo suteiktas „Tiuremnyj Zamok“ („Kalėjimo tvirtovės”) pavadinimas. Kalėjimo pastatą sudarė dviejų sparnų tipo statiniai, skirti vienvietėms kameroms, bendrų kamerų korpusas, kontora ir raštinė. Prie kalėjimo pastato prijungtas cerkvės statinys, o kalėjimo pastato viduje – katalikiška koplyčia. Vėliau įrengta ir sinagoga. Lukiškių kalėjimas anuomet buvo modernus, su atskiru vandentiekiu, kanalizacija, šildyto oro tiekimo sistema. Iš viso šiuo metu Lukiškėse kali apie 1000 kalinių ir suimtųjų. Pastarieji įprastai laikomi iki 10 dienų. Lukiškėse kali ir 78 nuteistieji iki gyvos galvos. Jie laikomi griežčiausiomis sąlygomis. Lukiškių tardymo izoliatorių ketinama iškelti į naują vietą užmiestyje. į pietus nuo miesto, netoli Melekonių ir Valčiūnų gyvenviečių, o Lukiškių kalėjimą – į Pravieniškes.
9) Urbanistinė perėja po J. Jasinskio gatve. Apačioje – automobilių srautas Geležino Vilko gatve. Virš galvos – J. Jasinskio gatvė. Didžiulės gelžbetoninės konstrukcijos, triukšmas, šiukšlės ir grafičiai…
10) Apleista Vilhelmo Šopeno („Vilniaus Tauro”) alaus darykla. Viena pirmųjų pramoninių alaus daryklų Vilniuje, 1869 m. įkurta pirklio Vilhelmo Šopeno. Supirkus arba privertus bankrutuoti kitas alaus daryklas XX amžiaus 3-ajame dešimtmetyje ši alaus darykla liko vienintelė Vilniuje. Pokariu pervadinta į „Tauro“ alaus gamyklą. 1999 m. alaus darykla privatizuota, o 2005 m. – uždaryta (perkelta į Panevęžį). 2007 m. pastatus įsigijo norvegų kapitalo įmonė, ketinanti šią teritoriją paversti prestižiniu miesto rajonu, tačiau jos projektai stinga Vilniaus savivaldybėje.
11) Siena su grafičio užrašu „Siena”, pro kurios viršų pasistiebus matosi Vilniaus dangoriažiai.
12) Taurakalnis – Pamėnkalnis – Boufalo kalnas. XV amžiuje Tauro kalnas turėjo kitą pavadinimą – jis buvo vadinamas Velnio kalnu (Góra Czartowa). XVII a. atsiranda ir įsitvirtina Pamėnkalnio pavadinimas. XIX a. pradžioje žemė ant šio kalno priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės matininkui, Stakliškių seniūnui Juozapui Teodorui Daraškevičiui Boufalui (1785–1836), tad vietiniai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Istorikas M. Biržiška, sudaręs pirmąjį lietuvišką vadovą po Vilnių, klaidingai sulietuvino Boufalo pavardę (Buffalo – jautis, tauras), ir kalnas įgijo Tauro kalno pavadinimą. Šio kalno ketera vedantis takelis atveria nuostabius naktinio Vilniaus vaizdus.
13) Trys kryžiai – religijos intervencija. 1990 m. ant Tauro kalno buvo nelegaliai pastatyti trys dideli mediniai kryžiai, kurie stovi iki šiol.
14) P. Cvirkos paminklas. 1947 m., netrukus po P. Cvirkos mirties, rašytojo vardu buvo pavadinta aikštė Tauro kalno šlaite. 1959 m. šioje aikštėje, pastatytas skulptoriaus Juozo Mikėno ir architekto Vladislovo Mikučianio sukurtas bronzinis Petro Cvirkos paminklas, kurį labai mėgsta balandžiai.
