2012 m. rugsėjo 13 d., ketvirtadienį, 17 val., Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į siurrealistinės ispanų režisieriaus Fernando Arrabalio juostos „Gernikos medis” („L’Arbre de Guernica“, 1975) peržiūrą. Peržiūra vyks Energetikos ir technikos muziejaus rūsio salėje, Rinktinės g. 2, Vilniuje. Filmas dubliuotas rusų kalba su angliškais subtitrais.
„Gernikos medis“ – turbūt pati keisčiausia 1936–1937 m. pilietinio Ispanijos karo interpretacija, išlaikanti geriausias siurrealistinio kino grandų – Alejandro Jodorowsky’io ir Luiso Bunuelio – tradicijas. Villa Romero miestelį iš paskutiniųjų gina sukilėliai. Šis miestelis – paskutinė laisvės sala fašistų užgrobtoje Ispanijoje. Galiausiai užimama ir ji – atrodo, kad revoliucija pralaimėjo. Tačiau siurealistiniai vaizdai kreipia siužeto prasmes, todėl taip ir lieka neaišku, kas nugalėjo – žuvę pasipriešinimo kovotojai ar gyvos, bet toliau savo šnipo nematančios fašistinės kiaulės.
Fernando Arrabalis (g. 1932) – ispanų rašytojas, teatro ir kino režisierius, kurio provokacinė kūryba ilgus metus neduoda ramybės Ispanijos valdžiai. Užkietėjusį antifašistą generolas Franco laikė asmeniniu savo priešu, ne kartą tampė po teismus ir vertė emigruoti. 1967 m. F. Arrabalis buvo eilinį kartą teisiamas už „tėvynės išniekinimą“, nes vienam skaitytojui į knygą įrašė dedikaciją „Šikau ant Tėvynės, Dievo ir visų kitų“. Ekstravagantiškai režisierius komunistas elgdavosi ir pakviestas į Sovietų Sąjungą. Maskvos maratono distanciją jis bandė įveikti atbulomis, o interviu Leniną vadindavo dadaizmo tėvu…
Pradėjęs nuo „Panikos teatro“, F. Arrabalis visą gyvenimą liko ištikimas kontraversiškam ir šokiruojančiam menui. Jis – vienas „žiauriausių“ režisierių per visą kino istoriją. Žvėriškų kankinimų ir bausmių scenos, incestas ir koprofagija – įprasti F. Arrabalio filmų atributai, smagiai šokiravę žiūrovus jau ankstesniuose jo filmuose: „Tegyvuoja mirtis“ (Viva la muerte“, 1970) ir „Aš pašoksiu kaip pasiutęs arklys“ („J'irai comme un cheval fou“, 1972). Baisių vaizdelių netrūksta ir „Gernikos medyje“ – pvz., parodomosios koridos metu vietoj buliaus žiauriai nusmeigiamas prie vežimo pririštas mažaūgis žmogus – liliputas.
Pradėjęs nuo „Panikos teatro“, F. Arrabalis visą gyvenimą liko ištikimas kontraversiškam ir šokiruojančiam menui. Jis – vienas „žiauriausių“ režisierių per visą kino istoriją. Žvėriškų kankinimų ir bausmių scenos, incestas ir koprofagija – įprasti F. Arrabalio filmų atributai, smagiai šokiravę žiūrovus jau ankstesniuose jo filmuose: „Tegyvuoja mirtis“ (Viva la muerte“, 1970) ir „Aš pašoksiu kaip pasiutęs arklys“ („J'irai comme un cheval fou“, 1972). Baisių vaizdelių netrūksta ir „Gernikos medyje“ – pvz., parodomosios koridos metu vietoj buliaus žiauriai nusmeigiamas prie vežimo pririštas mažaūgis žmogus – liliputas.
