2012 m. rugsėjo 12 d., trečiadienį, 18 val., Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į susitikimą su istoriku Domininku Burba, kuris dalinsis savo įspūdžiais iš kelionės po Lenkiją. Šių metų liepą lektorius atliko mokslinę stažuotę Varšuvos universitete ir iš arti pamatė Lenkiją – didelę, margą ir kontroversiškai vertinamą šalį. Renginys vyks baro „Misterija" II a. salėje, Totorių g. 18, Vilniuje.
Lietuva ir Lenkija per ilgus amžius gyveno artimoje kaimynystėje ir abiejų tautų bei vėliau valstybių santykiai buvo patys įvairiausi, o nuo XIX ir XX a. sandūros prasidėjusio ginčo atspindžiai dar ir dabar kelia klausimus.
Nuolatiniai konfliktai ir nesusipratimai, neapykantos ir netgi vandalizmo aktai iš abiejų pusių, politikų demaršai kuo toliau, tuo dažniau tampa įprastu reiškiniu. Tačiau bent šią paskaitą nesinori ieškoti kaltųjų, spėlioti apie trečiąsias jėgas, kurstančias konfliktus, tarsi patys žmonės negalėtų turėti savo nuomonės. Visi tie aiškinimai primena nuolat mūsų (o, beje, ir lenkų) visuomenėje kuriamas sąmokslo teorijas, kartais ne visai atsakingai palaikomas dalies politikų, politologų, intelektualų bei žurnalistų.
Mūsų visuomenės nuomonė apie kaimyninę šalį dažnai veikiama stereotipų, dažnai atėjusių iš tolimos ar artimos praeities. Didelė dalis visuomenės, ypač humanitarų, apie Lenkiją kalba dažnai su susižavėjimu. Prisimenami Geležinės uždangos laikai, kai ši šalis buvo langas į Vakarus, Lenkijos televizija, menas, estrada būdavo dažnam lietuvių intelektualui, netgi menininkui, buvo sunkiai pasiekiamas etalonas. Tiek šie žmonės, tiek kita dalis, tarp kurių labai daug jaunų žmonių, ypač istorikų, Lenkiją aukština dėl jos mokslinio potencialo, aukštesnės nei pas mus aptarnavimo kultūros. Dažnai akcentuojamas Lenkijos politinio svorio išaugimas, bet jis vertinamas nevienodai.
Tačiau ir tarp vyresniosios kartos Lietuvos gyventojų kartais galima rasti požiūrio, esą Lenkija – tai purvo ir skurdo šalis, lenkai nekenčia lietuvių, ugdo planus atsiimti Vilnių, o dabar Varšuva ir Maskva planuoja naujus Lucijano Želigovskio vertus žygius. Lenkai dažnai įsivaizduojami kaip tingūs alkoholikai, tuščiakalbiai, pasipūtėliai ir pinigų mėgėjai. Tokie įvaizdžiai perduodami jaunesnei kartai, jie nesilpsta, tačiau, dėl jų realaus pagrindo kyla klausimų. Visose tautose r kultūrose yra skirtingų žmonių, kiekvieno patirtys skirtingos. Aplankę Vakarų Europos šalis kai kurie mūsų žmonės mąsto, jog Lenkijos ekonominis ir kultūrinis atsilikimas nuo šių šalių didelis, tačiau vėlgi tai labai reliatyvi frazė.
Tokie stereotipai dažnai kyla mažai pažįstant netolimą šalį. Pažinti svetimą šalį giliau galima tik ilgiau ten pagyvenus, išgirdus ką kalba žmonės gatvėse, kavinėse, viešajame transporte, apie ką rašoma spaudoje ir diskutuojama internete, kaip tai argumentuojama. Tai įmanoma tik giliau susipažinus su tos šalies kultūra ir kalba. Lenkijoje teko būti jau ne pirmą kartą ir buvo galima stebėti kaip keičiasi šalis. Reikia aplankyti ne vien sostinę, bet ir provinciją.
O pokyčiai akivaizdūs. Varšuva, kadaise tiesiog didelė socialistinio lagerio, o po to posovietinės erdvės sostinė, dabar virtusi vienu svarbiausiu Europos centrų, galinga metropolija su visais didelio miesto privalumais ir trūkumais. Šiandien Varšuva marga, joje galima sutikti daugelio skirtingų šalių ir kultūrų atstovus, gyvenančius nuolat ir atvykusius dėl verslo ar darbo reikalų. Ši padėtis ir pokyčiai labai skirtingai vertinami varšuviečių, kitų miestų Lenkijos gyventojų bei užsieniečių.
Lenkija sunkiai, bet pamažu susitaiko su savo istorija ir amžinos aukos įvaizdis silpnėja. Lenkijoje gerbiamas tiek kovotojų už socializmą, tiek kovotojų su sovietine sistema atminimas. Vienas tą liudijančių pavyzdžių: Lodzės centre greta Paryžiaus komunos skvero yra Vengrijos sukilėlių aikštė. Tame pačiame mieste 1905 m. revoliucijos gatvė ribojasi su Solidarumo gatve. Aprimsta balsai, siūlę nugriauti Varšuvos Kultūros ir mokslo rūmus, sostinės centre puikuojasi rusiški užrašai, reklamos, universiteto bibliotekoje jaunimas kviečiamas mokytis Rusijoje, suprantant komercinę ir socialinę ryšių su kaimynine valstybe svarbą.
Lenkija, kaip ir Lietuva, su Europos Sąjungos pagalba gerina savo infrastruktūrą, tačiau tarp žmonių ir toliau kalbama, kad daug pinigų plaunama, o žmonių gyvenimas vargiai gerėja. Lenkijos humanitariniai mokslai, buvę itin paklausiais, patiria rimtą krizę, lenkų studentai pamažu praranda teisę į nemokamą mokslą, nors vieną specialybę besimokantieji dar gali šia laime pasidžiaugti. Emigracija ir gyventojų senėjimas taip pat kelia didžiules problemas. Tai akivaizdu atvykus ir pagyvenus ilgėliau.
Taigi, šioje paskaitoje kalbėsimės, kaip atrodo Lenkijos metropolija ir provincija, kaip žmonės vertina šios šalies praeitį, ateitį ir dabartį. Ką galvoja lenkai apie santykius su Lietuva ir Rusijos Federacija? Ką reiškia lenkiškas mandagumas? Kokius skirtumus tarp Lenkijos ir Lietuvos pastebi parduotuvėje, restorane, bibliotekoje ar svečiuose pas vietinius? Dėl ko verta aplankyti šią kaimynę šalį? Ar Lenkijoje parduotuvėse viskas taip pigu? Kur galima ir kur negalima fotografuoti? Ar lenkai išties labai religingi? Šie ir kiti klausimai laukia mūsų.
Tačiau ir tarp vyresniosios kartos Lietuvos gyventojų kartais galima rasti požiūrio, esą Lenkija – tai purvo ir skurdo šalis, lenkai nekenčia lietuvių, ugdo planus atsiimti Vilnių, o dabar Varšuva ir Maskva planuoja naujus Lucijano Želigovskio vertus žygius. Lenkai dažnai įsivaizduojami kaip tingūs alkoholikai, tuščiakalbiai, pasipūtėliai ir pinigų mėgėjai. Tokie įvaizdžiai perduodami jaunesnei kartai, jie nesilpsta, tačiau, dėl jų realaus pagrindo kyla klausimų. Visose tautose r kultūrose yra skirtingų žmonių, kiekvieno patirtys skirtingos. Aplankę Vakarų Europos šalis kai kurie mūsų žmonės mąsto, jog Lenkijos ekonominis ir kultūrinis atsilikimas nuo šių šalių didelis, tačiau vėlgi tai labai reliatyvi frazė.
Tokie stereotipai dažnai kyla mažai pažįstant netolimą šalį. Pažinti svetimą šalį giliau galima tik ilgiau ten pagyvenus, išgirdus ką kalba žmonės gatvėse, kavinėse, viešajame transporte, apie ką rašoma spaudoje ir diskutuojama internete, kaip tai argumentuojama. Tai įmanoma tik giliau susipažinus su tos šalies kultūra ir kalba. Lenkijoje teko būti jau ne pirmą kartą ir buvo galima stebėti kaip keičiasi šalis. Reikia aplankyti ne vien sostinę, bet ir provinciją.
O pokyčiai akivaizdūs. Varšuva, kadaise tiesiog didelė socialistinio lagerio, o po to posovietinės erdvės sostinė, dabar virtusi vienu svarbiausiu Europos centrų, galinga metropolija su visais didelio miesto privalumais ir trūkumais. Šiandien Varšuva marga, joje galima sutikti daugelio skirtingų šalių ir kultūrų atstovus, gyvenančius nuolat ir atvykusius dėl verslo ar darbo reikalų. Ši padėtis ir pokyčiai labai skirtingai vertinami varšuviečių, kitų miestų Lenkijos gyventojų bei užsieniečių.
Lenkija sunkiai, bet pamažu susitaiko su savo istorija ir amžinos aukos įvaizdis silpnėja. Lenkijoje gerbiamas tiek kovotojų už socializmą, tiek kovotojų su sovietine sistema atminimas. Vienas tą liudijančių pavyzdžių: Lodzės centre greta Paryžiaus komunos skvero yra Vengrijos sukilėlių aikštė. Tame pačiame mieste 1905 m. revoliucijos gatvė ribojasi su Solidarumo gatve. Aprimsta balsai, siūlę nugriauti Varšuvos Kultūros ir mokslo rūmus, sostinės centre puikuojasi rusiški užrašai, reklamos, universiteto bibliotekoje jaunimas kviečiamas mokytis Rusijoje, suprantant komercinę ir socialinę ryšių su kaimynine valstybe svarbą.
Lenkija, kaip ir Lietuva, su Europos Sąjungos pagalba gerina savo infrastruktūrą, tačiau tarp žmonių ir toliau kalbama, kad daug pinigų plaunama, o žmonių gyvenimas vargiai gerėja. Lenkijos humanitariniai mokslai, buvę itin paklausiais, patiria rimtą krizę, lenkų studentai pamažu praranda teisę į nemokamą mokslą, nors vieną specialybę besimokantieji dar gali šia laime pasidžiaugti. Emigracija ir gyventojų senėjimas taip pat kelia didžiules problemas. Tai akivaizdu atvykus ir pagyvenus ilgėliau.
Taigi, šioje paskaitoje kalbėsimės, kaip atrodo Lenkijos metropolija ir provincija, kaip žmonės vertina šios šalies praeitį, ateitį ir dabartį. Ką galvoja lenkai apie santykius su Lietuva ir Rusijos Federacija? Ką reiškia lenkiškas mandagumas? Kokius skirtumus tarp Lenkijos ir Lietuvos pastebi parduotuvėje, restorane, bibliotekoje ar svečiuose pas vietinius? Dėl ko verta aplankyti šią kaimynę šalį? Ar Lenkijoje parduotuvėse viskas taip pigu? Kur galima ir kur negalima fotografuoti? Ar lenkai išties labai religingi? Šie ir kiti klausimai laukia mūsų.
