Birželio 13 d., trečiadienį, 18:00 val., Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į Linos Žigelytės paskaitą-diskusiją "Nuo tolerancijos geismo link iškrypusio gyvenimo: esamos ir galimos queer strategijos Lietuvoje". Renginys vyks baro „Misterija“ II a. salėje, Totorių g. 18, Vilniuje.
Kodėl marginalizuojamos mažumos geidžia tolerancijos? Kada jos pradedamos toleruoti? Ar mažumoms Lietuvoje (seksualinėms, etninėms, neįgaliais vadinamiems kūnams) tereikia tolerancijos? Kaip puoselėti iškrypusius norus, elgesį ir tapatybes, užuot pasitenkinus pripažinimu visuomenėje?
Pradėdami paskaitą-diskusiją šiais klausimais, svarstysime, ką reiškia Lietuvoje kalbėti apie queer strategijas aktyvizme ir kaip jas įgyvendinti pasitelkiant įdirbį iš įvairių kultūrinių kontekstų.
Paskaitos garso įrašas:
{rawcontent rc=35}
visi paskaitų garso įrašai
Kai neseniai vienoje lietuviškoje akademinėje knygoje "queer theory" buvo išversta kaip "iškrypusių žmonių teorija", internetu nuvilnijo pasipiktinimo banga, sureagavusi į šį tiesmuką vertimą. Queer - užgaulus žodis, kuriuo dar XX a. pradžioje kasdienėje kalboje buvo vadinami seksualinių mažumų atstovai (dažniausiai su vyrais santykiavę vyrai, nes jie esą nukrypo nuo visuomenėje dominuojančių heteronormatyvių seksualinių santykių). Queer žodžio reikšmė radikaliai pasikeitė 1980-aisiais JAV plintant AIDS epidemijai. Skirtingai nei teigė politikai, AIDS glemžėsi ne vien gėjų, bet ir labiausiai socialiai atstumtoms visuomenės grupėms priklausančių žmonių (etninių mažumų, vargšų, narkomanų) gyvybes - būtent šiuos gyvenimus politinė ir ekonominė sistema laikė mažiau vertais dėmesio. Į AIDS aktyvizmą pasinėrę seksualinių mažumų atstovai vis dažniau ėmė naudoti žodį queer įvardindami savo tapatybę ir siekius, kurie buvo tiesiogine šio žodžio prasme iškrypę, nes jie neapsiribojo seksualinių mažumų teisių klausimais, bet apjungė įvairius asmenis (vargšus, engiamas etnines mažumas, sveikatos apsaugos sistemos ignoruojamus žmones, feministes). Queer tapatybė, queer aktyvizmas ir queer estetika mene kreipė visuomenės dėmesį į tai, jog heteronormatyvumas veikia ranka rankon su laukiniu kapitalizmu, ksenofobija, mizoginija, sveiko kūno kultu, nacionalizmu ir socialinės įvairovės trynimu iš viešumos.
Vis tik tebekuriant aktyvizmo formas, kurios liktų jautrios tam, ką pasiekė queer strategijos, nebepakanka nostalgiškai prisiminti praeities. Globaliai plintantis daugiakultūriškumo projektas ir tolerancijos diskursas vis intensyviau gesina išties radikalias ir todėl iškrypusias socialumo formas, kuriomis įvairūs kūnai kuria tai, kas oficialiai gatvėje neleidžiama. Jau ne paslaptis, jog Berlyno vaivorykštiniai kvartalai kyla ten, kur anksčiau buvo neturtingų imigrantų rajonai. Reklamuodamas Tel Avivą kaip seksualinių mažumų tolerancijos oazę Artimuosiuose Rytuose Izraelis pasitelkia homoseksualumą nacionalizmo skatinimui ir tolesniam neva mažiau tolerantiškų palestiniečių terorui.
Reaguodamos į šias tendencijas, queer strategijos skirtinguose pasaulio kampeliuose vis dažniau apjungia įvairias marginalizuojamas grupes - seksualines ir etnines mažumas, imigrantus, asmenis su negalia. Taigi queer nėra tiesiog vertinimas iš šalies ("tu-iškrypėlis"), bet sąmoningas pasirinkimas apibūdinti savo norus, geismus, kūną, elgesį ir politines pažiūras kaip iškrypusius - nesuderinamus su dominuojančiomis ir prievarta peršamomis sambūvio taisyklėmis.
Prisimindami įkvepiančius pavyzdžius iš pastarojo meto intervencijų Lietuvos viešoje erdvėje diskutuosime apie tai, ką reiškia šiandien būti ir likti iškrypėliu Lietuvoje. Kokį aktyvizmą, meną, protesto kultūrą ir viešą gyvenimą galima sukurti, siekiant nuolat išlikti opozicijoje ir ar tokia opozicija įmanoma? Kodėl šiandien marginalizuojamoms mažumoms tolerancijos turėtų nepakakti? Apie tai - LUNI diskusijoje.
*Lina Žigelytė gimė Vilniuje, darbininkų šeimoje. Jau aštuonerius metus nebegyvena Lietuvoje, kur baigusi žurnalistiką dirbo žiniasklaidoje. 2005-8 m. gyvendama Dubline ji rašė vieną pirmųjų lietuviškų blogų apie emigraciją. Olandijoje baigė medijų ir performanso studijų magistrantūrą. Šiuo metu studijuoja vizualinių ir kultūros studijų doktorantūroje Ročesterio universitete (JAV). Domisi ir rašo queer teorijos, homoerotikos reprezentacijos, tarpukario kultūros, istoriografijos klausimais. Lietuvoje publikuoja tekstus "Delfi", "7 meno dienose". Kuria zine'us, dalyvauja performansuose, eksperimentuoja su garsiniu menu.
