Sausio 25 d., trečiadienį, 18:00 val., Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į susitikimą su keturiais lunatikais – Aira, Kęstučiu, Roberta ir Viktoru, kurie neseniai grįžo iš Paryžiaus, jame praleidę pusantro mėnesio. Dalysimės patirtimi ir patarimais, kaip gaudyti kaifą ir nebrangiai prasisukti šiame mieste. Kviečiame visus, kurie buvo arba nebuvo Paryžiuje, kurie jį pamilo arba kuriems jis nepadarė ypatingo įspūdžio; tuos, kurie apskritai mėgsta keliauti ir gaivinti save naujomis pažintimis ir kaifo erdvių plėtimu. Susitikimas vyks baro „Misterija“ II a. salėje (Totorių g. 18, Vilniuje).
Šį kartą mes ieškojome būdų gyventi Paryžiuje tarp šių dviejų kraštutinumų, kurie, šiaip ar taip, apriboja, uždeda „žymę ant kaktos“, įpratina vienaip ar kitaip riboti save. Nenorėjome nei sunkiai ir beprasmiškai dirbti, nei miegoti gatvėje, nei su minia turistų stovėti kilometrinėse eilėse prie kiekvieno muziejaus ar kas vakarą sėdėti sausakimšose kavinėse. Trumpai tariant, ieškojome kaifo, polėkio, įkvėpimo Paryžiuje, norėjome, kad jis priimtų mus kaip savus, kad kažko išmokytų. O mūsų kaifas – tai dovana Paryžiui.
Įprasta manyti, kad paryžiečiai labai stilingi, kad jie nekalba angliškai ir yra arogantiški nacionalistai, kreivai žiūrintys į visus, kurie nemoka prancūzų kalbos. Manote, kad už važiavimą Paryžiaus metro būtinai reikia mokėti, o galerijos – tik pasaulinio garso menininkų dramblio kaulo bokštai, kuriuose laiką leidžia tik turtingi buržua, turintys pakankamai laiko ir pinigų, kad mėgautųsi kalbomis apie meną, kurį garbina? Kokį palikimą galimai paliko stipri kairioji didžiosios politikos veikėjų pozicija? Kokios mintys kyla lyginant Paryžių ir Vilnių: nuo kainų iki policininkų elgesio, nuo benamių skaičiaus iki nemokamos vakarienės galimybės? Ar galima Paryžių matyti jame gyvenusių ir kūrusių rašytojų, režisierių akimis? O gal tik taip jis ir galimas matyti?
Rekomenduojamas skaitinys: http://anarchija.lt
