Birželio 30 d., trečiadienį, 18 val. LUNI paskaitą skaitys ir žiniomis apie gamtą dalinsis Daumantas Liekis – jaunas, aktyvus studentas gamtininkas, spėjęs išgarsėti Lietuvoje ir už jos ribų. Nors kai kur prisistato kaip „aktyvus speleologas” – urvų tyrinėtojas, Daumantas taip pat tyrinėja gyvąją miesto gamtą – pradedant senąja miestų kanalizacija ir baigiant prekybos centruose klestinčia smulkiąja fauna bei partizanine sodininkyste. Užsiėmimas vyks „Kultflux“ platformoje prie Mindaugo tilto, Vilniuje.

Renginys facebook'e

Paskaitoje Daumantas dalinsis įspūdžiais iš Vilniaus požemių, aptars ten gyvuojančią fauną. Sužinosime, kad požemiuose gyvena ne tik mitinės pabaisos, bet ir tikri uodai bei net žiurkės. Daumantas Liekis yra Lietuvos entomologų draugijos narys, Lietuvos speleologų draugijos narys.

Žiurkės senojoje Vilniaus kanalizacijoje

Prieš trejus metus, pradėjęs Lietuvos požemių biologinės įvairovės tyrimus, nuolat susidurdavau su legendomis apie žiurkių karalystę senojoje Vilniaus kanalizacijoje. Dažnai tai priimdavau kaip įdomias legendas, tačiau po pirmųjų apsilankymų supratau, kad šiuose požemiuose rudosios žiurkės (Rattus norvegicus) tikrai klesti. Pirmieji ženklai bylojantys apie milžiniškas graužikų populiacijas tai išmatos ir santykių aiškinimosi metu žuvę patinai (pūvantys kūnai traukia vabzdžius skaidytojus). Kai populiacijos mažesnės, žiurkės šauniai sutaria tarpusavy ir nesidalina gaujomis ar teritorijomis. Privisus didesniam kiekiui atsiranda dominuojantys patinai, kurie suburia gaujas. Paprastai kovos metu patinai nežūsta, jie atsistoję ant užpakalinių kojų eina imtynių siekdami vienas kitam įkasti, tačiau susidarius ekstremalioms situacijoms, nuo kurių priklauso ne tik patino garbės reikalas, bet ir gaujos ateitis (maisto, ploto klausimai), kova gali baigtis vieno iš varžovų mirtimi. 

Didžiausios žiurkių populiacijos slepiasi mažiausiuose, skersvėjų nepučiamuose kolektoriuose. Artinantis žmogui jos mikliai pasislepia iš sienų išeinančiuose latakuose. Naktį, tyliai lūkuriuojant galima išgirsti ne tik santykius besiaiškinančias (klykaujančias) žiurkes, bet ir šlapius jų žingsnelius, kuriuos atkartoja požemių aidas.
Įdomu tai, kad su žiurkių problema Vilniaus kolektoriuose buvo kovojama nuo lenkų okupacijos laikų (vos atsiradus kolektoriams). Anot kai kurių tyrinėtojų, 1938 metai "Kurier Wilenski" laikraštyje buvo skelbiami miesto tarybos sprendimai kovai su graužikais. Daugelis jų tokie absurdiški, kad šį savaitgalį nusprendžiau surasti tą laikraščio numerį ir pats įsitikinti faktų tikrumu (informuosiu kaip sekėsi).

 

Požemių uodai (Culex pipiens molestus) Lietuvoje?

2009-ųjų spalio aštuntosios naktį, eilinį kartą nusileidau į senąją Vilniaus kanalizaciją. Planavau patikrinti kaip laikosi Marasmius siccus grybų kolonija ir išsiaiškinti ar rudenėjant požemius aplankė naujos, žiemojančios rūšys. Tiesa, tą kart buvau ne vienas. Kompaniją palaikė pradedantis požemėtyrininkas, žurnalistas Dominykas Budrys. Tos nakties radinys pranoko visus mano lūkesčius ir už tai turėčiau dėkoti tik naujajam palydovui.

Pradėjus nagrinėti ir domėtis Europos troglofauna, pirmasis mane pasiekęs literatūros šaltinis buvo apie Londono požemių uodus (Cx. pipiens molestus). Tai britų genetikų bei etnomologų (Byrne K, Nichols RA., 1999.) mokslo populiarinimo straipsnis apie požemiuose ir paviršiuje gyvenančių uodų skirtumus. Nedelsiant užmezgiau internetinį kontaktą su dr.R.Nichols. Norėjau išsamiau sužinoti apie sąlygas, kuriose vystėsi šie vabzdžiai ir metodikas pagal, kurias jie buvo apūdinami. Jau kitą dieną gavau išsamų atsakymą, kuriame Richard'as paaiškino, kad uodai apibūdinami pasitelkus PGR (polimerazinės grandininės reakcijos) tyrimus. Londone šie uodai randami senuosiuose metro tuneliuose. Juose gausu žiurkių, vandens baseinėlių (tinkamų uodų lervoms vystytis), o temperatūra ištisus metus būna teigiama. "Visai kaip mūsų kanalizacijos!" pamaniau. Ir dr.Richard'as teigė tikintis, kad Londono kolektoriuose gali veistis tas pats uodų porūšis.

Tris metus kanalizacijoje ieškojau uodų, kurie šaltuoju metu laiku būtų aktyvūs ir pirmai progai pasitaikius mėgintų man įgelti. Anot britų tyrinėtojų, tai vienas pagrindinių būdų atskirti požemių uodus (Cx.pipiens molestus) nuo jų pusbrolių Cx. pipiens, kurie minta tik paukščių krauju. Manoma, kad pirmą kartą į Londono požemius Cx. pipiens nusileido žiemoti, tačiau susidarius palankiam mikroklimatui ir izoliacijai nuo išorinio pasaulio, šiems kraujasiūrbiams teliko išmokti maitintis žiurkių ir kitų žinduolių krauju. Prabėgus šimtui metų, tamsa ir evoliucija Culex pipiens rūšį privertė iš esmės pakeisti savo gyvenimo būdą.

Neaišku ar todėl, kad šie padarai menkai tyrinėti, ar todėl, kad pasaulyje trūksta šiam porūšiui tinkamų buveinių, tačiau Culex pipiens molestus buvo rastas tik trijose žemės vietose.

„Esam beveik po Katedra. Patikrinsim ar ataugo grybų kolonija ir pamėginsim pasiekti kolektoriaus pabaigą. Ne karto nesu ten buvęs!” - uždusęs mėginau perrėkti šniokšiantį vandenį ir paaiškinti Dominykui, kodėl privalome lįsti pro siaurą skylę į žemą, vos 1,5 metro aukščio, senų plytų tunelį. Nepaisant nueitų kelių kilometrų "žąsele" ir keturiom, Jis laikėsi didvyriškai. Tokiu mėginu pasirodyti ir aš. Matyt, todėl ir sumąsčiau iki kelių įsibridęs į humusą ir išsilenkęs pagal patalpos aukštį taip, kad keliais liečiu smakrą, keliauti iki tunelio galo, kuris gali taip ir nesibaigęs virsti kanalizacine sankryža. Nugaros skausmus malšina įvairūs egzemplioriai, kurių kaip tyčia daugiau nei mano mėginių indelių. Pasiekus pabaigą paaiškėja, kad tunelis virsta siauru drenažiniu vamzdžiu. Jėgų liko tik kelionei link išėjimo. 

Staiga Dominykas kepšteli sau per sprandą ir kaip mat patraukia mano dėmesį. "Kažkokie uodai čia kandžiojasi. Einam greičiau atgal..." - sumurmėjo mokslo auka. "Ar kur nors matai dar tų uodų?" - įgavau antrą kvėpavimą. "Taip. Va ant lubų ir sienos keli...". Gerai įsižiūrėję pamatėme, kad blyškūs uodai tupėjo ne tik ant sienų bei lubų, tačiau skraidė aplink mus ir mėgino gelti per rūbus. Mikliai griebiausi už kišenės, tikėdamasis užčiuopti ekshausterį. Tada prisiminiau, kad rimtesnę įrangą palikau prie skylės sienoje, pro kurią įėjome. Dabar nežinau kodėl, tačiau tada liepiau vargšui Dominykui saugoti uodus, o pats visą tą pragarišką atkarpą įveikiau žaibo greičiu, tam kad atsineščiau papildomų indelių ir ekshausterį.

Tą kartą, iš senosios kanalizacijos išlipau su penkiais, man ypač brangiais, egzemplioriais vidinėje striukės kišenėje. Tą patį vakarą išsiunčiau džiugų laišką karalienės Marijos universiteto (University of queen Mary) entomologų personalui. Iš ryto gavęs prašymą atsiųsti turimą medžiagą paštu, preparavau uodus 95% spirite ir kaip galėdamas greičiui išsiunčiau siuntinį. Šiuo metu vykdomi tyrimai, o jų rezultatais būtinai pasidalinsiu.

PAPILDOMOS NUORODOS

Daumanto Liekio blogas: http://dliekis.blogspot.com/

Daumanto Liekio DELFI videoblogas: http://tv.delfi.lt/category/57/