2010 m. kovo 30 d., antradienį, 18:00 val., Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia pasiklausyti istorikės Rasos Čepaitienės pasakojimo apie vieną uždariausių pasaulio šalių – Turkmėnistaną. Lektorė papasakos apie kelionę į savo gimtąją (!) šalį, kuri šiandien oficialiai gyvena „Aukso amžiuje“, ir bandys atrasti paralelių su kita postkomunistine šalimi – Lietuva. Renginys vyks restorano „Esse” antrojoje salėje, Gedimino pr. 50, Vilniuje (greta „Vagos” knygyno). Pranešimas bus iliustruojamas nuotraukomis.
Renginys facebook'e
Paskaitos garso įrašas:
{rawcontent rc=4}
kitų paskaitų garso įrašus galite rasti čia - http://luniaudio.4shared.com/
Turkmėnistanas iki šiol lieka viena uždariausių pasaulio šalių. Apie jį mus pasiekia tik žiniasklaidos nuotrupos, dažniausiai prisodrintos pikantiškų detalių, kaip antai „Prezidentas uždraudė baletą“ ar pan. Pasitaikiusi reta proga aplankyti šią Centrinės Azijos valstybę pranešimo autorei tapo anaiptol ne rutinine akademine išvyka į eilinę mokslinę konferenciją, o tam tikra prasme egzistencine kelione į savo pačios ištakas. Pranešimo autorė yra viena iš tų žmonių, kuriems sąvokos „tėvynė“ ir „gimtinė“ nėra tapačios. Gimusi Turkmėnistane, Teokdepe mieste, ir išvežta iš ten tėvų būdama 5 m. amžiaus, ji galėjo tik svajoti apie sugrįžimą į miglotai prisimenamą gimtinę. Tuo didesnis buvo juos džiaugsmas ir nuostaba pamačius ekonomiškai klestinčią, geopolitiškai stabilią ir psichologiškai jaukią šalį, kuri, beje, oficialiai gyvena „Aukso amžiuje“ (Altyn Asyr).
Visgi asmeniški savaitės viešnagės Turkmėnistane įspūdžiai nebūtų pakankamai rimtas pagrindas daryti viešą pranešimą. Jo pretekstu tapo kelionės metu nuolat lyg šešėlis lydėjęs dviejų pokomunistinių šalių – Turkmėnistano ir Lietuvos – palyginimo jausmas, keliantis daug kultūrologinio, antropologinio bei politologinio pobūdžio klausimų. Ar įmanoma laisvė ir gerovė be demokratijos? Kokia nacionalizmo reikšmė nūdienos globalizuotame pasaulyje? Kokį vaidmenį formuojant šalies raidos viziją atlieka ir ar iš viso yra reikalingas Tautos Tėvas (ar, atsižvelgiant į lietuviškas aktualijas, Motina)? Kas geriau – žūtbūt sumodernėti, ar išlaikyti tradicinį gyvenimo būdą bei vertybes? Šiais ir kitais svarbiais klausimais ir norėtųsi padiskutuoti su LUNI klausytojais.
Rasa Čepaitienė – hum.m.dr., Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, VU docentė. 2003 m. apginė disertaciją apie kultūros paveldo sampratas moderniojoje Lietuvoje. Įvairiose aukštosiose mokyklose dėsto paveldosaugai ir kultūros politikai skirtus kursus. Disertacijos pagrindu paskelbė monografiją, daugelio straipsnių autorė. Pastaruoju metu ypač domisi pokomunistinių šalių tapatumo klausimais, jų atminties ir paveldo politika bei požiūriais į sovietinę epochą, taipogi miestų viešųjų erdvių kaip ideologinių konstruktų raida bei kaita.
Dabartinio Ashgabato vaizdas
UNESCO pasaulio paveldo objekte Nisoje, kuri 3 tūkst. m. pr. Kr. buvo Persijos karalystės sostinė
