2010 m. kovo 9 d., antradienį, Laisvasis universitetas (LUNI) rengia paskaitą „Paveldosauga: leisti nevalia konservuoti“. Renginys vyks nuo 18:00 val. restorano „Esse” antrojoje salėje, Gedimino pr. 50, Vilniuje (greta „Vagos” knygyno). Paskaitos lektorius – architektas, paveldosaugininkas, VGTU architektūros fakulteto menotyros doktorantas Lukas Rekevičius – klausia, kur dėti kablelį sakinyje „leisti nevalia konservuoti“, kai kalbama apie paveldosaugą.

Paskaitoje L. Rekevičius aptars kai kuriuos šiuolaikinio miesto paveldosaugos filosofijos klausimus. Paveldosaugos politika, lektoriaus manymu, visų pirma yra filosofinis pasirinkimas. Esmė paprasta – kaip turi būti saugoma esama senojo miesto tapatybė?

Renginys facebook'e

Paskaitos audio įrašas:

{rawcontent rc=1}

Lietuvos senamiesčiai iki šiol turi daug „išmuštų dantų“ – per gaisrus, karus ir okupacijas likusių tuščių plotų. Ne visi jie virto patraukliomis viešomis erdvėmis kaip Vokiečių gatvė Vilniuje, todėl naujos architektūros objektų integravimas į esamą senamiesčių kontekstą yra itin aktuali problema.

Naujų pastatų atsiradimas istorinėje aplinkoje yra itin „intymus“ veiksmas ne tik dėl fizinio artumo – pastatas atsiranda egzistuojančių istorinių pastatų, dažnai saugomų kaip vertybės ar paminklai, vizualinės įtakos erdvėje, kartais tiesiogiai liečiasi fiziškai (perimetrinis užstatymas). Labai svarbu ir tai, kad bet koks naujas pastatas tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoja nusistovėjusius funkcinius ryšius, vietos kultūrinę sąveiką su aplinka, kuriama nauja vietos dvasia (genius loci), ir yra slepiami miesto istorijos ženklai – tuščias tarpas perimetriniame užstatyme visada primins karą, bombardavimus, todėl pats savaime yra monumentas miesto istorijai ir kolektyvinei atminčiai.

Todėl reikia viešai ir išsamiai aptarti senamiesčių raidą visų pirma meno filosofijos aspektu, pasirinkti tinkamiausią paveldosaugos kryptį ir tik tuomet kurti techninius reglamentus praktinių paveldosauginių aspektų įgyvendinimui.

– Ar turi būti konservuojamas kažkurio praeities momento paveikslas, išryškinant visus miesto istorijos randus ir raukšles?

– Ar senamiestis turi teisę vystytis toliau, tačiau tik imituojant  praeities paveikslo stilistiką, paneigiant miesto istorijos vingius, tarsi atliekant plastinę miesto veido operaciją? Kurios praeities paveikslą rinktis?

– Ar senamiestis turi teisę vystytis toliau, atspindėdamas savo laikmetį, nieko neimituodamas, tęsdamas natūralios raidos procesą?