2010 m. kovo 3 d., trečiadienį, 18:00 val., ARTotekos kūrybinėse dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1, rengiama LUNI paskaita „ Nebereikalingi kūnai“. Lektoriai – du kultūros kritikai, save vadinantys „mobiliaisiais teoretikais”: Tomas Čiučelis ir Jurijus Dobriakovas.

„Mobilieji teoretikai“ yra kultūros kritikų Tomo Čiučelio ir Jurijaus Dobriakovo iniciatyva, kurios tikslas yra dalintis analitinio mąstymo, rašymo ir viešo kalbėjimo patirtimi su didesniu žmonių ratu. Vykdydami šį projektą siekiame pristatyti skirtingus aktualiosios kultūros aspektus įvairiausioms auditorijoms, kalbėti apie mūsų bendrą dabartį ir kelti ne visada patogius, bet labai svarbius klausimus. „Mobiliųjų teoretikų“ temų ratas yra gana platus, tačiau tuo pat metu jis aiškiai orientuotas į dabarties kultūroje gyvenančio žmogaus sąveiką su jį supančiais reiškiniais, medijų filosofiją, psichoanalizę, socialinius ryšius, technologizacijos tendencijas, komunikavimo iššūkius šiuolaikinėje visuomenėje. Ypatingas dėmesys skiriamas artikuliavimo, formulavimo, retorikos, viešo kalbėjimo problemoms, su kuriomis susiduria klausimų kėlimo kelią pasirinkę moksleiviai ir studentai – dalindamiesi patirtimi, vengdami sauso, akademinio stiliaus ir provokuodami auditorijas iš „žmogiškosios perspektyvos“ pozicijų, „mobilieji teoretikai“ stoja dialogo su dabartimi ir kritinio mąstymo pusėn.

Renginys facebook'e

Tomas Čiučelis (g. 1981) – kultūros kritikas, vertėjas, menininkas. Baigė fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje. Verčia straipsnius, knygas (Lev Manovich, „Naujųjų medijų kalba“ (MENE, 2009); Noam Chomsky „Hegemonija arba išlikimas“ (Kitos knygos, 2010), publikuoja straipsnius aktualiomis kultūros temomis kultūros leidiniuose, rašo komentarus savo tinklaraštyje, rengia tekstines instaliacijas („Keistos tiesos“, „Tekstai miestui“).

Jurijus Dobriakovas (g. 1983) – kultūros kritikas, vertėjas, eseistas. Baigė administravimo ir sociologijos studijas LCC Tarptautiniame universitete (Klaipėda), taip pat studijavo kultūros vadybą ir kultūros politiką Vilniaus dailės akademijoje. Verčia bei redaguoja menotyrinius tekstus, parodų katalogus, knygas ir menininkų albumus (Monika Bielskytė, „Neatmenami laikai“ (Kitos knygos, 2009 – sudarytojas ir vertėjas); Algis Griškevičius, „Mikališkių stebuklai“ (Tyto Alba, 2009 – vertėjas), publikuoja kritinius tekstus kultūrinėje spaudoje, meno projektų kataloguose ir savo tinklaraštyje.

Nebereikalingi kūnai

Pastaruoju metu kino pramonė pažėrė mums visą saują filmų, kurie tarsi pranašauja, kas visai netolimoje ateityje nutiks mūsų kūnams, o kartu neišvengiamai ir mūsų savimonei. Vieni ryškesnių pavyzdžių – globalinį rezonansą sukėlęs „Įsikūnijimas“ (Avatar), „Žaidėjas“ (Gamer) ir „Surogatai“ (Surrogates).

Jau nenuostabu, kad šie „sapnų fabriko“ produktai pateikia mums kaip „beveik įvykusį“ faktą tai, ko didžioji žiniasklaida dedasi nepastebinti arba nevertinanti rimtai. Tačiau bėda ta, kad ir šie filmai, sąmoningai ar nesąmoningai atstovaujantys dominuojantį diskursą, daugeliu atvejų efektyviai maskuoja tikrąjį ideologinį pranešimą tariamai „humanistiniais“ siužetais ir daugumos žiūrovų dėmesį nukreipiančiomis konkrečių herojų istorijomis. Taigi, „foniniame režime“ žiūrovas yra pratinamas suvokti kaip savaime suprantamas ir neišvengiamas daugybę svarbių detalių, apie kurias su juo nėra diskutuojama ir tariamasi.

Apie tai, kad technologijos keičia ne tik mūsų kūnus, bet ir mąstymo bei socialinio egzistavimo būdus, kalbama jau ne vieną dešimtmetį. Vis dėlto tai taip ir netapo visuotinio suvokimo objektu. Dažnai galima išgirsti nuomonę, kad technologijos (ypač komunikacijos priemonės) daro mums įtaką tik tiek, kiek mes sąmoningai joms leidžiame, tad sąmoningam vartotojui nei visaapimančios naujausios kartos socialinės medijos, nei paprastesni buitiniai prietaisai ar juolab tam tikras idėjas teigiantys filmai neturi poveikio, jei jis to nenori. Apie autonominę gyvybę imituojančius pažangius androidų prototipus ir naujausias nanotechnologijas dažniausiai apskritai nekalbama, nes visa tai, kaip įprasta manyti, kol kas vyksta tik „kažkur ten“, izoliuotose mokslininkų laboratorijose, ir neturi mums jokios įtakos.

Sąmoningumas technologizuotoje aplinkoje išties yra naudingas ir būtinas. Tačiau nereikėtų pasiduoti naivokam optimizmui; technologijos kuo toliau, tuo mažiau binarinės, veikiančios pagal principą „įjungtą/išjungta“. Net kai „valingai“ išjungiame kompiuterį, mūsų duomenys toliau dalyvauja kažkokiuose mums nematomuose, virtualioje erdvėje vykstančiuose procesuose. Galų gale, kažkas paprasčiausiai lieka „įjungta“ mūsų pačių sąmonėje. Technologijos tampa tokios sunkiai izoliuojamos nuo tuo, kas „nėra technologijos“, ir tokios visa persmelkiančios, kad įsivaizduoti kažkokias visiškai „grynas“, technologijų nepraplėstas ir nepakeistas situacijas bei erdves (tuo pačiu ir kūnus) tampa vis sunkiau. Tad kol galvosime, jog technologijos nedaro mūsų kūnui ir sąmonei jokio poveikio, kai to nepageidaujame, koks nors radikalus techno-optimistas kur nors galvos apie tai, kaip padaryti technologijų veikimą tokį sklandų, kad vartotojas jo net nepastebėtų (be abejo, pradžioje ši intencija visada būna teigiama – „mes tiesiog norime praplėsti žmogaus galimybes ir leisti žmogui gyventi kaip įmanoma patogiau ir lengviau“).

Mūsų technologizuotoje kultūroje galioja viena paprasta taisyklė: jei kažkas gali būti įsivaizduota, tai gali ir turi būti įgyvendinta. Nepakanka įsivaizduoti kitokį, tobulesnį ir atsparesnį žmogaus kūną (o kartu su juo ir protą); reikia žūtbūt jį sukurti. Šis nenumaldomas troškimas jau daugelį metų užvaldęs pažangiausius mokslininkus ir radikaliausius menininkus. Žmogaus kūną imama suvokti kaip absoliučiai pakeičiamą, lyg susidėvinčius rūbus ir pastatus. Nors akivaizdu, kad sėkmingas naujo technologinio kūno sukūrimas vienaip ar kitaip paveiks bemaž visus planetos gyventojus, „eilinių piliečių“ nuomonės apie tai niekas neklausia. Tuo tarpu kino pramonės ruporas atkakliai demonstruoja pastariesiems, „kaip viskas bus“, nors ir neformuluoja to pranešimo atvirai.

Koks yra tikrasis „Įsikūnijimo“ ir kitų panašos tematikos filmų pranešimas? Jį galima būtų suformuluoti taip: nežinia, kokie bus tikrieji šios naujos mokslo revoliucijos padariniai, bet turime susitaikyti su tuo, kad mūsų kūnai ilgai „nepratemps“. Kalbant konkrečiai apie „Įsikūnijimą“, pranešimas yra ypač nedviprasmiškas: mūsų kūnai, pernelyg netobuli ir nepritaikyti naujųjų laikų iššūkiams, yra atgyvenę ir nebereikalingi. Tos pačios išvados linkme su beveik maniakišku pasišventimu žygiuoja ir daugelis pažangiausių šiandienos mokslininkų, dirbančių dirbtinio intelekto, dirbtinės gyvybės, robotikos, nanotechnologijų srityse.

Tačiau kas „Įsikūnijime“ padaroma su „atgyvenusiu“, neįgaliu žmogiškuoju kūnu, kūnu kaip atlieka? Ar jis yra tiesiog išmetamas? O gal jis rituališkai suvalgomas? Deja, filmas nežengia toliau savo ideologinės ribos – kitaip jis nebūtų toks (nepastebimai) paveikus.

Paskaitoje remiamės pavyzdžiais iš minėtų vaidybinių filmų bei dokumentinių filmų „Technokalipsė“ (TechnoCalyps), „Tinklas: Unabomberis, LSD ir internetas“ (The Net: the Unabomber, LSD and the Internet), „Žaidėjų revoliucija“ (Gamer Revolution) ir kt., taip pat faktais apie naujus mokslinius projektus ir populiariąja žiniasklaida.

Papildomos nuorodos:

Tavo, mano ir mūsų karasas apie kultūrą Lietuvoje

TOMCHATTER. Tomo Čiučelio tinklaraštis

Taboras žengia į dangų. Jurijaus Dobriakovo tinklaraštis