Balandžio 2 d., ketvirtadienį, 18:00 val. Laisvajame universitete (LUNI) Vilniuje kalbėsimės apie vyrų padėtį posovietinėje Lietuvoje. Į Laisvąjį universitetą atvyks Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, visuomenės tyrinėtojas Artūras Tereškinas. Jo pranešime analizuojamas socialinis darbininkų vyrų kentėjimas plačiame posovietinio vyriškumo kontekste.
Lektorius teigia, kad ciniška posovietinė viešoji sfera neužtikrina skirtingų socialinių grupių teisių ir neatsiliepia į jų reikmes, o dominuojančio „sėkmingo“ vyriškumo modelio aplinkoje kasdienis vyrų kentėjimas dažnai susijęs su bejėgiškumo jausmu. Paskaitos vieta: Universiteto g. 3, VU centrinė biblioteka, B3 auditorija.
Artūras Tereškinas – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, knygų "Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje" (2001), "Imperfect Communities: Identity, Discourse and Nation in the Seventeenth-Century Grand Duchy of Lithuania" (2005) ir "Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas" (2007) autorius.
Paskutinių metų statistiniai duomenys rodo, kad nors vyrai ir nėra pagrindinės posocialistinio pereinamojo laikotarpio aukos, jų padėtis yra tokia pat komplikuota kaip ir moterų. Paskutiniu dešimtmečiu visuomenėje pastebimi du akivaizdziai išsikristalizavę vyriškumo modeliai.
Pirmasis, kurį įkūnija naujasis ekonominis ir politinis elitas, vadintinas „transnacionalinio verslo vyriškumu“ (R. Connell terminas). Šį vyriškumą apibūdina didėjantis egocentrizmas, itin sąlyginis lojalumas korporacijai ar valstybei ir sumenkęs atsakomybės už kitus jausmas (Connell 2000).
Kitą vyriškumo modelį atstovauja nemažas skaičius vyrų, kurie dėl savo socialinės padėties, amžiaus, etninės priklausomybės, seksualinės orientacijos yra patyrę socialinę atskirtį ir marginalizaciją. Darbininkai vyrai priskiriami kaip tik šiai grupei. Čia teigiama, kad darbininkų vyrų tapatybė yra kentėjimo, įtampos bei nevilties vieta. Problemiškiausia tai, kad socialinių mokslų tyrimuose darbininkams vyrams, o ir vyrams apskritai, skiriama itin mažai dėmesio.
Analizuojant 19 pusiau struktūruotų interviu su sunkų fizinį darbą dirbančiais vyrais, pranešime naudojamasi antropologijoje ir sociologijoje vis labiau įsigalinčia socialinio kentėjimo sąvoka. Šia sąvoka siekiama atskleisti kasdienes socialiai marginalizuotų asmenų bėdas ir vargus bei apibūdinti veiksnius, prisidedančius prie jų priespaudos. Socialiniu kentėjimu apibrėžiamos ne tik situacijos, susijusios su materialinių išteklių trūkumu, bet ir situacijos, kuriose individas ar socialinė grupė jaučiasi išstumti iš viešosios sferos ir marginalizuoti.
Kasdieniai vargai, kuriuos kuria dominuojanti socialinė sistema, prisideda prie individų beviltiškumo, desperacijos ir sumažėjusių galimybių dalyvauti viešojoje sferoje. Lytinis bei įkūnytas socialinio kentėjimo aspektai yra itin galingi. Pranešime ir mėginama parodyti, kaip lytis, klasė, amžius generuoja la petite misère, arba kasdienį vyriškų subjektų kentėjimą.
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir jį lydėję ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai didele dalimi nukarūnavo darbo klasės žmones. Sovietinė darbo klasės herojų visuomenę pakeitė laisvos rinkos ir verslininkų visuomenė. Pereinamuoju laikotarpiu nuo 1990 m. iki XXI a. pr. hegemoninio vyriškumo modelis, besiremiąs darbininkų klasės etosu, buvo vis labiau marginalizuotas Lietuvoje. Paslaugų ekonomikos plėtimasis, reikalaujantis moteriškų įgūdžių ir emocijų, retoriškai ir net iš dalies politiškai pavertė darbininką vyrą ne tokiu vyrišku ir reikalingu. Darbo klasės herojaus nukarūnavimą veikė ne tik sovietinės valstybės iširimas, bet ir globalūs socialiniai bei ekonominiai procesai.
Interviu su darbininkais vyrais parodė, kad jie yra priėmę savo žemesnę padėtį dominuojančio „sėkmingo“ vyriškumo modelio aplinkoje. Jų kasdienis kentėjimas dažnai susijęs su bejėgiškumo jausmu. Dauguma vyrų jaučia gėdą nesugebėdami šiam jausmui priešintis. Siekdami būti tikri vyrai ir atitikti „normalaus“ vyro standartą, informantai naudojasi savidestruktyviomis praktikomis, tokiomis kaip dažnas girtavimas, smurtas, muštynės. Normatyvinio vyriškumo spaudimas pripildo kūniškas darbininkų vyrų tapatybes nesaugumo, nerimo, desperacijos jausmo. Galima teigti, kad informantų „kasdienės bėdos“ yra ne tik politinio bei socialinio nestabilumo, fizinio ir ekonominio skurdo, bet jų subjektyvaus bejėgiškumo bei nevilties pojūčio išdava.
Interviu atsiskleidęs darbininkų vyrų bejėgiškumo, gėdos ir nevilties jausmas kelia vyriškumo normų ir lyčių normalizavimo klausimus, kurie tapo itin svarbūs į Lietuvą skverbiantis vakarietiškiems vyriškumo standartams ir elgesio modeliams. Galingos hegemoninio vyriškumo normos kuria ne tik nuolankius marginalizuotus vyrus, bet ir nutylimas nelygybės, socialinės izoliacijos ir viešo atstūmimo formas.
Ciniška posovietinė viešoji sfera neužtikrina skirtingų socialinių grupių teisių ir neatsiliepia į jų reikmes, todėl sunku tikėtis, kad socialinis darbininkų vyrų kentėjimas gali būti viešai išreikštas ir politiškai artikuliuotas. Pranešime taip pat bus prisiliesta prie tokių temų, kaip atjautos, empatijos ir užuojautos jausmų asmenims ir grupėms, paliestoms socialinės atskirties, trūkumas Lietuvos viešojoje sferoje.
