Antanas Skindzera – Panevėžio kolegijoje baigė kultūrinės veiklos vadybos studijas, šiuo metu tęsia mokslus M. Riomerio universitete magistrantūroje, studijuoja viešąjį administravimą. Nuo 1991 m. domisi Rytų kultūromis.

Arbatos ceremonijų tradicijos ištakos randamos Kinijoje, nuo išminčiaus Laozi laikų, kai mokinys padavė mokytojui puodelį arbatos. Vėliau čan vienuolynuose atsirado tradicija gerti arbatą perduodant puodelį iš rankų į rankas. Budistų vienuoliai atvežė šią tradiciją į Japoniją, kuri perėmusi įvairias meno sričių formas, įgavo savitą arbatos ceremoniją.

Japonijoje arbatos ceremonija buvo laikoma filosofų, poetų, dailininkų susibūrimo vieta, kurios metu buvo skaitomos eilės, filosofiniai pamąstymai ir pan. XVI – XVII a. ceremonija išplito aristokratų ir samurajų tarpe.

Susipažinus su Kinijos, Japonijos arbatos ceremonijų tradicijomis, kyla mintis apie galimybę pritaikyti šį dalyką mūsų gyvenime, pvz., atsisakius vienų ar kitų ritualų, įtraukus vieną ar kitą naują elementą. Modifikuotas (modifikuoti - keisti daikto ar reiškinio savybes, formą, nekeičiant jo esmės) arbatos ceremonijos variantas labiau tiktų vadinti arbatos gėrimu, nes praranda savo autentiškumą. Į arbatos gėrimą galima būtų žvelgti ir kaip į psichologijos (graik. psiche – siela; logos – mokslas), saviugdos seansą. Pats arbatos gėrimas šiame seanse yra priemonė, bet nėra tikslas.

Arbatos gėrimo metu gali būti naudojami įvairūs tekstai, pvz., japoniška haiku poezija, daoistiniai tekstai ar lietuvių poezija (pvz., D. Kajoko). Seanso vedėjas gali iš anksto parinkti tekstus arba spontaniškai parinkti arbatos gėrimo proceso metu.

Kiekvienas dalyvis išsako savo mintį, kuri ateina klausantis teksto, taip kaip jis supranta. Išsakymas atspindi minties gilumą. Bet neetiška vedėjui „tikrinti“, ar vertinti dalyvio mąstymo gilumo. Temos neturi skatinti prieštaravimų, neturi sukurti įtampos ar pan.