Darius Pocevičius (g. 1968) – rašytojas, vertėjas, pagal išsilavinimą – ekonomistas. 1990 m. baigė ekonomikos studijas, dirbo Lietuvos Mokslų akademijoje, studijavo ekonomiką Frankfurto prie Maino J. W. Goethės universitete. Vėliau dėstė rinkodarą Vilniaus universitete, rašė disertaciją. 2000 m. įsitraukė į literatūrinę ir kultūrinę veiklą. Lietuvos kultūrinėje spaudoje išspausdino daugiau kaip 100 esė ir kultūrinių apžvalgų. Daugelio kūrybinių, kultūrinių ir kontrkultūrinių akcijų organizatorius, interneto svetainių tekstai.lt ir anarchija.lt redaktorius.
Visuomenę geriausiai apibūdina joje vyraujančių ekonominių santykių tipas. Karlas Marxas prieš pusantro šimto metų chronologiškai išskyrė kelias ekonomines visuomenės formacijas: vergovinę santvarką, feodalizmą, kapitalizmą ir socializmą.
Mūsų laikų sociumo kritikas Noamas Chomsky pateikia gana tikslią vienos iš šių formacijų – kapitalizmo – tipologiją. Jo nuomone, pagal dominuojantį ekonominių santykių principą kapitalizmą galima suskirstyti į 4 tipus: klasikinį liberalizmą, valstybinį kapitalizmą, valstybinį socializmą ir neoliberalizmą.
Įdomu, kad socializmas, kuris klestėjo Sovietų Sąjungoje, dažnai priešpastatomas Vakarų šalių kapitalizmui tik ideologiniais ir politiniais sumetimais, o ekonominiu požiūriu jie yra beveik identiški: vyrauja tokie patys prekiniai-piniginiai santykiai, šiek tiek skiriasi tik nuosavybės tipas ir galutinio produkto perskirstymo sistema: valstybiniame socializme 100% įmonių priklauso valstybei, o valstybiniame kapitalizme daugiau kaip 50% įmonių sudaro privačios, valstybiniame socializme valstybė perskirstydavo 100% bendrojo vidaus produkto, o valstybiniame kapitalizme, pvz., Danijoje ši dalis sudaro tik 58%.
Taigi ekonominiu požiūriu visos iki šiol buvusios visuomenės yra gana panašios, skiriasi tik lyginamasis „laisvės“ ir „reguliavimo“ svoris. Vienų visuomenių ekonomikoje vyrauja nevaldoma laisvoji rinka, kitose laisvoji rinka yra griežtai reguliuojama valstybės.
Už nevaldomą laisvąją rinką pasisako ekonomistai liberalai, už reguliuojamą – ekonomistai valstybininkai. Tarp liberalų ir valstybininkų ir vyksta pagrindiniai mūsšiai ekonomikos fronte. Pagrindinė šio pranešimo tema – atsakyti į klausimą: „Ar apskritai egzistuoja altenatyva dviems jau nusisovėjusiems ekonomikos modeliams – nevaldomai laisvajai rinkai ir griežtam valstybiniam reguliavimui.
Trumpai pakalbėsime apie kiekvieną iš jų istoriniu aspektu.
Klasikinio liberalizmo tėvai – Adamas Smithas, Davidas Ricardo, Wilhelmas von Humboldtas – manė, kad rado būdą išsiveržti iš feodalinių privilegijų labirinto ir įteisinti garo mašinos sukeltus ekonominių santykių pokyčius. Veikale „Valstybės veiklos ribos“ (1792) Humboldtas pasmerkė valstybę kaip „antihumanišką instituciją“ ir apkaltino ją, kad ši siekia padaryti žmogų aklu savo tarnu. Deja, tų laikų liberalai suabsoliutino laisvės principą – jie pripažino tik privačius interesus ir tvirtino, kad valstybės įstatymai nepagrįstai riboja laisvę, o ekonomikos srityje valdžia turi atlikti tik „naktinio sargo“ funkciją. Tačiau liberalizmo klasikai, pabrėždami valstybės galios apribojimo problemą, padarė kitą didžiulę klaidą – jie nekreipė jokio dėmesio į privačios galios problemą. Pasinaudoję gražiais skambančiais individo laisvės šūkiais, jie paprasčiausiai ATkūrė vergovinę santvarką, kurioje žmogus vergauja ne valstybei, o kitam žmogui, ir daro tai legaliai – pagal visus įstatymus.
Ši naujoji vergovė (arba laukinis kapitalizmas) Vakarų pasaulyje klestėjo iki pat Didžiosios depresijos laikų (1929-1933 m.). Krizė privertė stipriai suabejoti liberalų tiesomis. Buvo žengti radikalūs žingsniai suvalstybinimo keliu, daugelyje šalių šie pokyčiai netrukus virto diktatūriniais fašizmo režimais, sukėlusiais pasaulinį karą.
Po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje buvo pasirinktas tarpinis variantas tarp klasikinio liberalizmo ir valstybinio kapitalizmo. Tokio tipo visuomenė, vėliau pavadinta „visuotinės gerovės visuomene“, veikė pagal principą „plėšk plėšikus“: visuomenėje klesti laisvosios rinkos (t.y. išnaudojimo ir ekonominės vergovės) principai, tačiau išnaudotojai irgi yra plėšiami – valstybė iš vergvaldžių atima dalį prisiplėšto turto ir išdalija vergams. Tokiais ekonominiais santykiais, atrodo, buvo patenkinti visi, išskyrus, aišku, vergvaldžius.
XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje politinėmis vergvaldžių elito, daugiausia R. Reagano ir M. Thatcher tandemo pastangomis vėl buvo žengtas milžiniškas žingsnis valstybės įtakos sumažinimo kryptimi. Valstybės, kaip prisiplėšto turto grobikės, problemą buvo nutarta išspręsti neoliberalizmu: pašalinant bet kokius valstybinius apribojimus kapitalo augimui, judėjimui ir naudojimui. Neoliberalizmo politika susidėjo iš dviejų nuosekliai vykdytų programų: ekonominės globalizacijos (buvo užtušuotos ekonominės valstybių sienos ir panaikinti muitai, trukdę kapitalo judėjimui).ir ekonominės financializacijos (vėlyvajame kapitalizme nutarta milžiniškas perteklinių pinigų sumas investuoti tame pačiame finansiniame sektoriuje – t.y. finansinis sektorius atsisuko į save patį).
Neoliberalizmas, viešai deklaruodamas individo laisvę ir grįžimą prie klasikinio liberalizmo ištakų, elgiasi itin suktai ir melagingai. Neoliberalizmo apologetai „netyčia“ užmiršta, kad kardinaliai ir iš pagrindų skiriasi du laikotarpiai, kuriuos bandoma sulyginti: liberalaus kapitalizmo apyaušryje (XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia) visi turėjo daugmaž vienodas starto pozicijas, tuo tarpu XX a. pabaigoje deklaruota individo laisvė virto tik didžiųjų korporacijų savininkų laisve. Kaip sakė didysis K. Vonnegutas: „Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.“
Šis krizės laikmetis – ypač dėkingas naujų alternatyvų kūrimui. Ypač posovietiniuose kraštuose – tuose, kurių žmonės spėjo pamatyti socializmo (arba valstybinio kapitalizmo) krachą ir susidūrė su pirmuoju liberalaus kapitalizmo krizės įrodymu: šiandienine finansų griūtimi.
Mąstant logiškai, abi sistemos akivaizdžiai blogos – tiek valstybinis reguliavimas, tiek laisvoji rinka. Tokioje padėtyje tikrai verta pagalvoti apie tai, ką N. Chomsky įvardijo libertariniu socializmu. Libertarai teigia, kad valstybė – tiesiausias kelias į biurokratinį despotizmą, o laisvoji rinka – į ekonominę vergovę. Todėl jie pasisako ne už valstybinę ar privačią nuosavybę, o už kolektyvinę. Jų manymu, valstybę turi pakeisti daugybė darbininkų (visų dirbančiųjų) tarybų, vartotojų tarybų, komunų, asamblėjų, regioninių federacijų, kurios nebūtų valdomos iš vieno centro, o veiktų autonomiškai. Jos vadovautųsi ne atstovaujamosios, o tiesioginės demokratijos principais – realia savivalda, tiesioginiu valios pareiškimu, nuolatiniais vietiniais referendumais, tiesiogine atstovų atsakomybe, greita jų atšaukimo ir keitimo galimybe.
Pabandysiu suformuluoti kelis principus, kuriais sekant, galima tikėtis kitokios visuomenės:
1. Stipri vietinė savivalda. Valstybininkai ir neoliberalai nori koncentruoti galią (valstybės ir pinigų valdžią) vienose rankose. Jie lyg velnias kryžiaus bijo stiprios savivaldos, autonomijos, nepriklausomybės, regionalizmo. Libertarinėje visuomenėje iš viso nėra centralizuotos valdžios, kiekvienas visuomenės narys pats yra valdžia, nes priklauso kokiai nors institucijai (tarybai, federacijai, lygai), per kurią ir vykdo savo valią. Šiuo požiūriu dabar labiausiai išsivysčiusi yra Šveicarijos visuomenė, kurioje per metus surengiama iki 1000 paties įvairiausio lygio referendumų.
2. Vyraujanti kolektyvinė nuosavybė. Dirbantysis liks pažemintu žmogaus fragmentu ir gamybos proceso instrumentu (kitaip tariant, darbo jėga) tol, kol bus tik dvi nuosavybės formos – valstybinė ir privatinė. Privati nuosavybė atskiria savininką nuo samdomo darbuotojo ir sukelia darbo susvetimėjimą, išnaudojimą ir, galų gale, mažą darbo našumą. Valstybinė nuosavybė yra neva visų, bet iš tikro kokio nors vieno biurokrato privati nuosavybė. Ekonomiškai efektyviausia nuosavybės forma būtų kolektyvinė – gamintojų ir prekybininkų kooperatyvai, jų asociacijos ir konglomeratai. Žmonijos istorija žino daugybę pavyzdžių, kai darbuotojai perimdavo atskirų gamyklų ir net ištisų pramonės rajonų (pvz., Meksikoje) valdymą, ir darbo santykiai buvo sėkmingai vystomi toliau.
3. Užkirstas kelias monopolijoms. Kaip jau minėjau, kapitalizmo prigimtyje slypintis dominavimo prieš konkurentus ir jų eliminavimo siekis gimdo natūralią monopoliją. Šis procesas ypač pastebimas pastaruoju laikotarpiu, kai didžiulės korporacijos jungiasi tarpusavyje ir užima dominuojančią padėtį rinkoje. O ką jau kalbėti apie tokius kartelius, kaip OPEK? Prieš tokią galią valstybės bejėgės – neveikia jokie jų antimonopoliniai ir antikarteliniai įstatymai. Vadinasi, ydinga pati ekonominė korporacinio kapitalizmo sistema. Įsivyravus kolektyvinei nuosavybei ir horizontalioms valdymo struktūroms, centralizuotos monopolijos išnyks savaime.
4. Panaikinta pinigų diktatūra. Manau, mūsų visuomenė pasiekė nužmoginimo viršūnę, kai rinkodaros vadovėliuose jaunimą ėmė mokyti, kad viskas yra prekė – žmogus, jo darbas ir jo idėjos. Laikas ir erdvė šiame pasaulyje matuojami ne sekundėmis ir centimetrais, o eurais ir doleriais. Visuomenė užmiršo, ko vertas geras žodis ar dovana. Kol taip bus, apie jokius visuomeninius pokyčius neverta nė kalbėti. Manau, šioje beviltiškoje situacijoje reikia pradėti nuo paprasčiausių dalykų – pvz., iš baudžiamojo ir administracinio kodekso išbraukti pinigines baudas, jas pakeičiant įkalinimu ir viešaisiais darbais, per visokius TV šou dalinti ne pinigus, o pagyrimus ir pan.
5. Išplėsta viešoji erdvė. Privati nuosavybė, cituojant garsiąją Pierre‘o Josepho Proudhono frazę, yra tik vagystės forma. Dabar Lietuvoje kur tik neženk, ten privati žemė, kur tik nemy..., ten privatus ežeras. Suprantu, kad žemė ir ežeras gali būti privati Dievo nuosavybė, tik ne valstybės ar, juo labiau, žmogaus...
