Francisco Ferreras y Guardia (1859–1909) – ispanų pedagogas, racionalaus auklėjimo koncepcijos kūrėjas, 1901 m. Barselonoje įkūręs pirmąją „Šiuolaikinę mokyklą“ (Escuela Moderna). F. Ferrero manymu, mokyklos negali būti nei valstybinės, nei bažnytinės, nes jos siekia pripratinti vaiką paklusti ir aklai tikėti viešpataujančiomis socialinėmis dogmomis.
„Šiuolaikinėje mokykloje“ M. Ferreras atsisakė taikyti bet kokias bausmes, o kad nebūtų skatinama konkurencija, buvo atsisakyta ir pažymių. Tradiciniam skirstymui į pradinį, vidurinį ir aukštąjį lavinimą M. Ferreras priešpastatė „visapusiško lavinimo“ idėją – vieningąją mokyklą. „Šiuolaikinė mokykla“ inicijavo „naujų mokyklų“ judėjimą visoje Ispanijoje. 1904 m. Barselonoje ir jos provincijoje pagal F. Ferrero sistemą veikė 14 mokyklų, o 1907m. jų buvo jau 47-ios, jose mokėsi 1700 mokinių.
***
Racionalusis lavinimas pirmiausia yra metodas, saugantis nuo prietarų ir neraštingumo. Ignoruoti tiesą ir tikėti absurdu – tai savybės, kurios būdingos mūsų visuomenei. Būtent iš jų kyla klasiniai skirtumai ir interesų sankirtos, kartu su visa jų ilgalaike įtampa.
Ėmę kartu mokyti berniukus ir mergaites, turtingus ir vargšus, t.y. pasirėmę į solidarumą ir lygybę, mes nenorėjome kurti naujos nelygybės, todėl Šiuolaikinėje mokykloje neliko nei skatinimo, nei bausmių, nei egzaminų, kurie suskirstytų mokinius į pirmūnus, banalų „patenkinamą” pažymį gaunančius vidutiniokus ir tuos nelaiminguosius, kuriems tenka kentėti nuo gėdos, kai juos priskiria prie atsiliekančių.
Tokie skirtumai, praktikuojami oficialiose valstybinėse, religinėse ir profesinėse mokyklose, atitinkantys sustabarėjusią socialinę aplinką, dėl minėtų priežasčių negalėjo būti perkelti į Šiuolaikinę mokyklą.
Nekeldami sau tikslo, kad būtų įsisavinta konkreti medžiaga, mes negalėjome kurių nors iš mokinių paskelbti gabiais ar negabiais. Egzaminas gali būti naudingas, kai vaikai mokomi kokio nors mokslo, meno ar amato, kurių mokymas reikalauja ypatingų sąlygų, nes individai gali jausti pašaukimą arba dėl įvairių priežasčių turėti ypatingų gabumų. Akademiniai diplomai arba liūdnai pagarsėję atestatai su nepatenkinamais pažymiais tada gali pateisinti savo egzistavimą, aš dėl to nesiginčiju.
Bet Šiuolaikinėje mokykloje nėra tokių specialybių. Čia nebuvo poreikio mokymuisi, nukreiptam į intelektualinį prisitaikymą prie mus supančio pasaulio. Svarbiausias šios mokyklos bruožas, išskiriantis ją iš visų kitų, netgi nuo pažangių mokyklų, yra plačios galimybės ugdyti vaikų gabumus nepajungiant jų dogmatiškams mokytojų ar mokyklos įkūrėjo įsitikinimams. Kiekvienas mokinys baigdavo mokyklą, kad pradėtų visuomeniškai svarbią veiklą turėdamas visus būtinus gebėjimus, pats būdamas savo paties mokytojas ir savo gyvenimo vedlys.
Aišku, kad atsisakę skatinimų, mes negalėjome skirti ir bausmių. Šioje mokykloje niekas nė minties neturėjo taikyti tokią kenksmingą praktiką. Ateidavo tėvai, tikintys apipelijusiu aforizmu „Žinios įgyjamos krauju“, ir prašė, kad jų vaikams būtų taikomas griežtas režimas. Kiti, apsvaiginti ankstyvo savo kūdikių vystymosi, prašymais ir dovanomis įtikinėjo mane, kad jų vaikas galėtų sublizgėti egzamine ir pompastiškai gauti pagyrimo raštus bei medalius. Bet šioje mokykloje mokinių neskatino ir nebaudė, todėl visi tėvų prašymai buvo atmetami. Tiems, kurie pasižymėjo gerumu, gabumais, tingėjimu arba nedisciplinuotumu, mes aiškindavome, kaip tai gali atsiliepti jiems patiems. Vėliau jų būdo savybes primindavo mokytojai, tačiau be jokių pasekmių. Ir tėvai pamažu priprato prie mūsų sistemos, neretai kentėdami patys, kada vaikai jiems nurodydavo jų pačių klaidas ir trūkumus. Vis dėlto rutina kaskart versdavo mane susidurti su tokiomis problemomis, ir man nuolat tekdavo kartoti argumentus naujų mokinių tėvams. Šiuo tikslu biuletenyje paskelbiau tokią žinutę:
***
KODĖL ŠIUOLAIKINĖJE MOKYKLOJE NĖRA EGZAMINŲ
Klasikiniai egzaminai, kuriuos esame pratę matyti mokslo metų gale ir kuriems mūsų tėvai skyrė tokią didelę reikšmę, neduoda jokių rezultatų, o jei ir duoda, tai tik neigiamus.
Egzaminai, apgaubti juokingo iškilmingumo, buvo sugalvoti, kad patenkintų nesveiką tėvų savimylą, grubų garbės troškimą ir egoistinius mokytojų interesus. Prieš egzaminus vaikai kankinasi, o po jų suserga per ankstyvomis ligomis.
Kiekvienas tėvas nori, kad jo sūnus būtų pripažintas geriausiu mokyklos mokiniu ir įsivaizduoja jį kaip mažą mokslininką. Jam nesvarbu, kad jo sūnus penkiolika dienų ar visą mėnesį bus išmoningų kankinimų auka. Iš šalies negalima įvertinti jo kančių, nes odoje nelieka nė mažiausių mėlynių ar randų...
***
Tėvai nesuvokia vaiko prigimties ir prievartos žalos, kada šis, būdamas psichologiškai nestabilus, yra verčiamas ieškoti intelektualių jėgų savo atmintyje. Tėvai nepastebi, kaip ne kartą buvo atsitikę, kad jų savimeilės patenkinimo akimirka gali tapti jų vaikų ligos arba moralinės ir fizinės mirties priežastimi.
Dauguma mokytojų vadovaujasi stereotipais, sudarytais iš frazių klišių. Jie moko vaikus mechaniškai iškalti pateiktą medžiagą, vietoje to, kad taptų doriniais mokinio tėvais. Juos pirmiausia domina jų pačių autoritetas ir ekonominė padėtis. Per egzaminus mokytojai siekia vienintelio tikslo – pademonstruoti tėvams ir konkurentams, kad jų vadovaujamas mokinys išmoko labai daug, kad jo žinios pranoko visus jauno amžiaus lūkesčius ir kad visa tai yra pono mokytojo nuopelnas.
Ryžtingi ponai mokytojai yra ne tik niekingi garbėtroškos, pasitenkinantys mokinių fizinio ir moralinio gyvenimo sąskaita, bet ir iš visų jėgų siekia užsitikrinti paprastų žmonių, tėvų ir konkurentų paramą, kaip efektyviausią priemonę, garantuojančią jiems reputaciją ir prestižą švietimo sistemoje.
Mes griežtai pasisakome prieš bet kokius egzaminus. Mokykloje viskas turi būti orientuota mokinių labui. Bet kokie veiksmai, nenukreipti į šį tikslą, turi būti draudžiami, kaip prieštaraujantys natūraliam pozytyvaus ugdymo procesui. Egzaminai nieko gero neduoda ir neįtvirtina, priešingai, jie sėja blogį mokinio sieloje. Be minėtų fizinių ligų, susijusių su nervų sistema ir ankstyvos mirties pavojumi, prisideda moralis elementai, nes amoralus egzamino aktas pažadina amoralius vaikų bruožus, žudančius sveiką iniciatyvą: beprotišką pirmūnų puikavimąsį, graužiantį dvejetukininkų pavydą ir pažeminimą. Šių jausmų užuomazgos formuoja egoizmą ir vienuose, ir kituose.
Tokias mintis profesionalia kalba išdėsčiau straisnyje, skelbtame mūsų biuletenyje:
EGZAMINAI IR KONKURSAI
Mokslo metams baigiantis mes išgirstame kalbas apie konkursus, egzaminus ir premijas. Mes vėl matome paradus vaikų, apkrautų diplomais ir raudonomis knygelėmis, kurios papuoštos žaliomis ir paauksuotomis juostomis. Mes vėl matome tūkstančius besikankinančių mamų ir vaikų, išsigandusių būsimų egzaminų, kuriuose jie stos prieš griežtą tribunolą ir kentės nuo siaubingo kamantinėjimo, primenančio kasdien piktą lemiančius apygardos teismus. Tai visos dabartinės švietimo sistemos simbolis.
Mūsų darbui trukdo pažymių ir kompetencijų dalybos, kurios vyksta ne tik tam tikru metų laiku ar sulaukus tam tikro amžiaus, bet ir per visą mokymosi bei darbo laikotarpį. Šios dalybos prasideda, kai mums sukanka penkeri ar šešeri metai ir kai mus išmoko skaityti. Tokiame trapiame amžiuje mus verčia skaityti ne dėl istorijų, kurias galėtume sužinoti iš knygų, ne dėl gražių raidžių, o dėl prizų, dėl kurių turime varžytis. Blogiausia, kad mes turime raudonuoti iš gėdos, jei atsiliekame nuo kitų, arba pūstis besididžiuodami, jei nugalime kitus, keldami jų pavydą bei priešiškumą.
Kol mokėmės gramatikos, aritmetikos ar lotynų kalbos, mokytojai su tėvais, lyg vadovaudamiesi nebyliu susitarimu, nuolat mus įtikinėjo, kad esame apsupti varžovų, su kuriais turime lenktyniauti, todėl privalome žavėtis pirmūnais bei niekinti dvejetukininkus. „Vardan ko mes stengiamės?“, – kartais paklausdavome, ir mums atsakydavo, kad mūsų pastangos duos naudos, kitaip mums teks kentėti dėl savo kvailumo. Visi stimulai mus vertė siekti pirmosios vietos – jeigu ją pasieksime, mes būsime reikšmingesni už kitus, o mūsų tėvai, giminės, draugai ir patys mokytojai bus mums palankesni. Visos mūsų pastangos buvo nukreiptos tik į prizą ir į sėkmę, todėl visai logiška, kad mūsų sąmonėje formavosi tik garbės troškulys ir egoizmas.
Šio blogio žala smarkiai padidėja žengiant į suaugusiųjų gyvenimą. Bakalauro laipsnis nėra labai pavojingas, bet jis atveria duris karjeros siekiui, dėl kurio konkurentai grubiai kaunasi dėl teisės gyvuoti. Jaunuolis, suvokęs, kad dirba pats sau ir pats sau turi garantuoti ateitį, kaskart vis labiau įsitikina, kad jis turi įveikti kitus, pasirodyti stipresnis ir gudresnis už juos. Šių besąlygiškos konkurencijos idėjų perpildytas visas mūsų visuomeninis gyvenimas.
Visuomenėje sutinkame įvairaus amžiaus ir statuso žmonių, kurie nežengtų nė žingsnio ir neparodytų nė menkiausių pastangų, jei slapta netikėtų, kad visi jų nuopelnai bus įvertinti ir apmokėti. Vyriausybės nariai žino, kad gali daug tikėtis iš savo piliečių, dalindami jiems premijas, avansus, pasižymėjimo ženklus ir ordinus. Tai gyvas krikščionybės palikimas. Amžinos šlovės dogma įkvepia Garbės legioną.
Kiekviename žingsnyje mes susiduriame su premijomis, konkursais, egzaminais ir tarpusavio priešstata. Ar gali būti dar kas nors liūdnesnio, labiau išsigimusio ir atgrasesnio? Ar yra kas nenormalesnio už mokymo programas, kurios deformuoja protus pernelyg išlavindamos vienus gebėjimus kitų sąskaita, kurie galiausiai atrofuojasi. Kurti tokias programas – tuščias laiko gaišimas, o neretai jis griauna gyvenimą, nes nepalieka laiko asmeninėms, šeimyninėms ar visuomeninėms reikmėms.
Rimti kandidatai privalo nenukrypti į meną, negalvoti apie meilę, nesidomėti visuomeniniais reikalais, nes rizikuoja susimauti. O ką parodo pačių konkursų rezultatai? Nekalbant apie sąmoningą neteisybę, pakanka pažymėti, kad neteisybė yra visos sistemos pamatas. Pažymiai ir įvertinimai labai skiriasi priklausomai nuo išorinių sąlygų, jie būtų kitokie, jei kitokia būtų komisijos sudėtis ar teisėjo nuotaika. Šiuo atveju atsitiktinumas valdo kaip absoliuti valdžia, o atsitiktinumas yra aklas. Absoliučiai ydinga, kai vieniems žmonėms dėl jų amžiaus ir patirties suteikiama abejotina teisė vertinti ir lyginti kitus žmones, neigti kitų žmonių vertę, lyg individualiems sugebėjimams nuolat reikėtų tokių teisėjų verdikto.
Galimybės gauti gerą įvertinimą minimizuotos: dirbama kelias valandas, o vertinama kelias minutes, ir to pakanka paskelbti, kad vienas žmogus gabesnis už kitą ir gali geriau atlikti kokią nors funkciją arba darbą. Remdamiesi atsitiktinumu ir savivale, konkursų organizatoriai manipuliuoja universaliu pripažinimu ir autoritetu, kuris daro įtaką ne tik individams, bet ir jų pastangoms bei darbams. Diplomą turi gauti pats mokslas, todėl turime „išrinktą” mokslą, apsuptą vidutinybių. Tik sertifikuotas mokslas gali suteikti jį išmanančiam žmogui teisę gyvuoti.
Mes mielai atskleidžiame šios sistemos ydas, nes joje matome tironiškos praeities palikimą. Ta pati centralizacija, ta pati oficiali malonė. Tegul be kaltinimų utopizmu mums bus leista įsivaizduoti visuomenę, kurioje galės dirbti visi, kurie tik nori dirbti, kurioje nebus hierarchijos ir kurioje bus galima dirbti vien dėl paties darbo ir jo teisėtų vaisių.
Pradėsime įvesdami sveikas tradicijas mūsų mokykloje. Tegul pedagogai įkvepia vaikams meilę darbui be savavališkų sankcijų, paaiškindami tik natūralias vieno ar kito veiksmo pasekmes. Mes neturime mokyti vaikų konkuruoti ir varžytis. Tam, kad mokiniai suprastų ir įvertintų begalinę charakterių ir protų įvairovę, jie negali apsiriboti nekintančia ir visuotine pirmūno koncepcija.
Panaikinkime mokyklose visus klasifikavimus, egzaminus, premijų skirstymus ir visokias kompensacijas. Toks bus praktinis principas.
Emilia Boivin
***
6-ajame biuletenio numeryje nusprendžiau paskelbti štai tokį patarimą:
DAUGIAU JOKIŲ BAUSMIŲ
Dažnai gauname pranešimus iš darbininkų švietimo centrų ir respublikonų brolijų, nusivylusių mokytojais, baudžiančiais vaikus savo mokyklose. Mes patys pasibjaurėjome matydami klūpančius ar kitu būdu nubaustus vaikus. Ši iracionali ir atgyvenusi praktika turi išnykti. Šiuolaikinė pedagogika turi visiškai atsisakyti bausmių.
Mokytojai, norintys dirbti Šiuolaikinėje mokykloje ir siekiantys jos rekomendacijų, turi atsisakyti visų rūšių psichinių ir fizinių bausmių. Nesilaikantiems šios nuostatos gresia diskvalifikacija visam laikui. Irzlus rūstumas, nepakantumas, pyktis dažnai virsta nežmoniškumu ir turi išnykti kartu su senuoju režimu. Laisvose mokyklose viskas turi alsuoti taika, džiaugsmu ir brolybe.
Manome, kad šio patarimo turėtų pakakti, kad ateityje būtų atsikratyta žmonėms netinkamos bausmių praktikos. Mūsų idealu turėtų tapti auklėjimas kartos, galinčios sukurti tikrai brolišką, solidarią ir teisingą visuomenę.
Vertė E.B.
